Rugpjūčio 20 dieną, šeštadienio vakarą, Kaišiadorių katedroje įvyko palaimintojo vyskupo ir kankinio
Teofiliaus Matulionio mirties 60 metų sukakties paminėjimas. Ta proga buvo aukojamos šv. Mišios
dėkojant Dievui už palaimintojo gyvenimą ir meldžiant paskelbimo šventuoju malonės sulaukiant
reikalingų stebuklų. Šv. Mišių aukos šventimui vadovavo Kaišiadorių dekanato dekanas, Kaišiadorių
parapijos klebonas, monsinjoras Rimvydas Jurkevičius, kartu meldėsi kunigai Rokas Puzonas ir Stasys
Čiupala iš Žiežmarių, Robertas Mikalauskas iš Kruonio, Mozė Mitkevičius iš popiežiškojo Grigaliaus
universiteto Romoje ir Marius Talutis iš Musninkų, einantis ir palaimintojo kanonizacijos postulatoriaus
pareigas. Į minėjimą taip pat atvyko ir Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijos seserys
reziduojančios Kernavėje. Šių seserų vienuolijos įstatus 1957 metais savo parašu patvirtino palaimintasis
Teofilius.
Šv. Mišių homiliją sakė kun. Marius Talutis.
Homilijos tekstas:
Garbė Jėzui Kristui! Susirinkome paminėti palaimintojo Teofiliaus Matulionio mirties 60-mečio sukaktį. 60 metų nėra jau toks didelis nuotolis laiko prasme juk gal dar Kaišiadoryse ir atrastume gyvų to įvykio
liudytojų, tačiau žvelgiant iš palaimintojo asmenybės didingumo šviesos – tai jau didi istorija, kurioje
matome nuostabų Dievo veikimą. Žvelgiame į mirties skaudų faktą, bet tuo pačiu esame ypatingame
laike – vos prieš kelias dienas šventėme Mergelės Marijos Ėmimą į Dangų ir todėl turime antgamtinę
paguodą ir padrąsinimą savo žvilgsnį kelti aukščiau nei kapas, į didžiuosius būties tolius. Palaimintojo
Teofiliaus mirtis yra ne mirties, bet gyvenimo pergalės šventė – dėka tikėjimo malonės ir troškimo
gyvenimo pagal Kristaus Evangelijos dvasią. Ir visų tikinčiųjų krikščionių mirtis yra susieta su Kristaus
Velykų triumfu.
Būdami čia galime prisiminti tą atmosferą, tą palaimingą vyskupo ir kankinio Teofiliaus iškeliavimą į
Amžinojo Tėvo namus. Juk sakoma: Qualis vita et mors ita – koks gyvenimas, tokia ir mirtis. Ypač verta
paminėti jo stropų pasiruošimą mirčiai: atlikęs išpažintį, priėmęs Ligonių patepimą, ištikimai sukalbėjęs
brevijoriaus liturgines valandas. Kai negalėjo jau paskutinėmis dienomis pats savarankiškai skaityti, jam
prie lovos maldas skaitė Šeduvos kunigai. Apsuptas maldos dvasios, paprašęs į rankas paduoti
rožančių, apsuptas jam artimų žmonių jis tyliai, palaimingai užgeso, nors ir kentėjo ligos skausmus. Mirtis
in odore sactitatis – šventumo dvasioje.
Žinoma jo mirtį gaubia ir tam tikros paslaptys susijusios su galimu pasikėsinimu į vyskupo gyvybę norint jį
apnuodyti. Įtarimų kelia krata atlikta likus kelioms dienoms iki jo mirties ir medicinos seselės atvykimas
kartu su KGB darbuotojais ir jos atliktas vaistų suleidimas į veną – teigiant, kad suleidžiami vitaminai.
Šiandien aiškių įrodymų neturime kas buvo suleista, ir ar tai tapo jo mirties priežastimi. Tačiau drąsiai
galime teigti, kad sovietinė valdžia norėjo visais įmanomais būdais sustabdyti bet kokį arkivyskupo
Teofiliaus ketinimą dalyvauti II Vatikano Susirinkime, kuris turėjo prasidėti po pusantro mėnesio.
Šventasis popiežius Jonas XXIII asmeniškai pakvietė vyskupą Teofilių dalyvauti Susirinkime, dėl amžiaus
ir sveikatos vargu ar jis ten būtų vykęs, tačiau jei ir negalėtų nuvykti, tai savo slaptais ryšiais su Roma
galėjo sutrukdyti Maskvos planams šnipų pagalba stebėti Susirinkimo eigą ar daryti įtaką sprendimams.
Vyskupo Teofiliaus kambariuose Šeduvoje buvo įmontuota pasiklausymo aparatūra ir visi pokalbiai buvo
kruopščiai stenografuojami, o žodžiai apie II Vatikano Susirinkimą saugumo darbuotojų paruoštose
išklotinėse buvo net pabraukiami. Kiek daug problemų valdžiai galėjo sukelti vyskupo Teofiliaus kelionė,
kreipimasis ar laiškas II Vatikano susirinkimo Tėvams nes jis buvo gyvas liudijimas daugybės kančių
patirtų dėl tikėjimo Kristumi. O ir laikmetis tada buvo sunkus tikintiesiems – siautėjo Chruščiovo
buldozerinio ateizmo šmėkla, žadėjusi parodyti Tarybų šalies gyventojams paskutinį Sąjungos
dvasininką. Laimei, kad tikintys žmonės klausėsi ne Chruščiovo, ne pasaulio pažadų, o Kristaus balso,
todėl ir šiandien mums Evangelija yra gyva, žadanti, guodžianti, kurstanti viltį. Kaip mums šiandien būtų
naudinga prieš klausantis įvairių gąsdinimų, liūdnų prognozių, perspėjimų, grasinimų – pirmiau paklausyti ką sako Kristus. Jis yra tiesa ir mūsų tikroji viltis.
Bet jei net ir saugumas būtų niekuo neprisidėjęs prie arkivyskupo Teofiliaus mirties – jo visas gyvenimas,
patirtos kančios kalėjimuose ir persekiojimuose, jo atsidavimas kunigiškajai tarnystei, meilė visiems
žmonėms – verti herojiško kankinio, vyskupo ir evangelinės artimo meilės vainiko. Mums mokytis ir
mokytis iš Jo daugybės taurių savybių. Pavyzdžiui, kaip branginti ir gerbti kitus žmones. Jis
neužmiršdavo padėkoti kiekvienam žmogui už mažiausią gerumo darbą. Atrašydavo į visus sveikinimus,
laiškus, surasdavo kiekvienam vis kažką mielo, gražaus pasakyti, palinkėti, padėkoti. Kiekvieną rytą
laikydamas šv. Mišias prisimindavo savo draugus, bičiulius, geradarius, savo vyskupiją, kunigus
Memento… Atmink, Viešpatie… maldoje. O vakare susikaupdavo, vėl visus prisimindavo ir darydavo
vyskupišką trijų kryžių ženklą galvodamas apie kitus. Tas dvasinis palaiminimas šiandien lydi mus iš
Dangaus, tai liudija ir šie vis gausėjantys votai šalia palaimintojo sarkofago, tai liudija ir daugybė kitų
patirtų malonių, kurios nėra įtrauktos į knygas ar pažymėtos votais.
Šiandien melsdamiesi šioje jaukioje palaimintojo Teofiliaus koplyčioje, prie jo kūno sarkofago galime vėl
įžvelgti palaimingą Dievo Apvaizdos vedimą jog turime jo kūną čia – Lietuvoje, Kaišiadoryse, jo vyskupiškoje katedroje. O juk jo gyvybė ne karta kabojo tiesiog ant plauko sunkiai susirgus ar patyrus
nuodijimą Vladimiro kalėjime ar Potmos invalidų namuose. O kaip troško vyskupas Teofilius sugrįžti į
Lietuvą, norėdamas lyg ir „savo kaulelius pakasti pašventintoje Lietuvos žemelėje“ (citata iš jo laiškų),
bet iš kitos pusės tarsi nevalingai nujausdamas – kad jo daugybę kančių dėl Kristaus iškentėjęs, su
Kristaus kryžiumi susivienijęs žemiškasis kūnas bus taip reikalingas Lietuvos ir visos visuotinės
Bažnyčios tikintiesiems augti, stiprėti ir rasti viltį tikėjime Kristumi. Jo kūnas kaip evangelinis kviečio
grūdas krito į tamsią dirvą. Taip, tamsią, nes 1962 metais Kaišiadorių katedra buvo ganytojo. Vyskupas
Teofilius prievarta buvo apgyvendintas Šeduvoje, jo pagalbininkas vyskupas Vincentas Sladkevičius
ištremtas į Nemunėlio Radviliškį, pačiame Lietuvos pasienyje, o vyskupijos kurija buvo perkelta į Vievį. Ir
laidojimas katedroje buvo pasirinktas tik todėl, kad tuo metu vyskupų kripta rūsyje buvo tamsi, drėgna
patalpa į kurią niekas nepatekdavo nes ten net nebuvo laiptų. Vyskupo laidotuvės vyko tylomis,
paskubomis beveik slapčia, rugpjūčio 23 dieną, kuri kaip žinome vėliau tapo laisvės mitingų ir Baltijos
Kelio-tautos vienybės diena.
Šios dienos evangelija baigiasi tokiais Kristaus žodžiais: „Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmųjų,
kurie bus paskutiniai“. Žinoma tai kalba ne apie žmonių susėdimą salėje ar kitokią geografinę padėtį, bet
apie viso gyvenimo laikyseną – ką aš statau į centrą? Kristų ar savo asmens svarbumą. Vyskupui
Teofiliui ne kartą teko būti tuo paskutiniuoju – jis buvo uždarytas kalėjimuose, buvo nustumtas nuo
vyskupijos valdymo, net ir miręs buvo paslėptas nuo žmonių akių. Nuolankia tikėjimo laikysena,
besąlygiška ištikimybe Kristui, nemokėjęs prisitaikyti ir gudrauti, apeiti Evangelijos jis tapo mums
pirmuoju – nuostabiu vedliu šventumo kelionėje.
Kun. M. Talutis (Kernavė)
Kurijos informacija ir nuotraukos
