Vyskupas grįžo iš mirties

„Vyskupas grįžo iš mirties“ – tai originalus 1957 metų čekų kilmės BBC žurnalisto Valterio Kolaro teksto pavadinimas. Dokumentą išsaugojo Lietuvos centrinis valstybės archyvas, iš anglų kalbos išvertė Judita Gliauberzonaitė. Straipsnis atskleidžia, kaip Vakarų pasaulis sekė Teofiliaus Matulionio gyvenimą, veiklą, visus jo kalinimus Sovietų Rusijoje ir netikslias žinias apie vyskupo mirtį. 

V. J. Kolaras (1912–1962) studijavo Prahos Karolio universitete, dirbo žurnalistu Berlyne, 1936 m. nacių išvytas, persikėlė į Paryžių. 1940 m. perbėgo į Londoną, dirbo JAV spaudos žurnalistu kaip sovietų ir Rytų Europos reikalų analitikas. Nuo 1949 m. dirbo BBC, mirė 1962 m.  Londone. Kai kurios V. Kolaro knygos: „Stalinas ir amžinoji Rusija“, 1944. „Mitai ir realybė Rytų Europoje“, 1946. „Kur rieda Rusija“, 1953. „Sovietinės tautos Tolimuosiuose Rytuose“, 1954. „Religija Sovietų Sąjungoje“, 1961. „Komunizmas ir kolonializmas“,1964 (išleista po V. Kolaro mirties).

Vaidotas Žukas

Sovietinio Vilniaus radijo pranešimas, skirtas užsienyje gyvenantiems lietuviams, sukėlė tikrą sensaciją didelėje lietuvių emigrantų bendruomenėje. Pranešime teigiama, kad vyskupas Teofilius Matulionis Lietuvos kurorte, Birštone, aukojo Mišias. Tai prilygo pranešimui, jog vyskupas Matulionis prisikėlė iš numirusiųjų. Apie jį nieko nebuvo girdėti nuo 1946 metų gruodžio mėn., kai 73-ejų metų vyskupą suėmė MVD. Buvo manoma, kad jis mirė viename iš tolimojo Sibiro lagerių. Tiesa, kartais sovietinė komunistinė spauda parašydavo apie jį ir apie dar vieną įkalintą lietuvių vyskupą, kad jie yra buržuazinio nacionalizmo ir amerikietiškojo imperializmo rėmėjai. Paskutinis straipsnis pasirodė laikraštyje „Sovietskaya Litva“ 1952 metų liepos 24 d. Jame Matulionis buvo įvardytas kaip „senas Vatikano šnipas ir aršus darbininkų klasės priešas“. Šie reguliariai pasirodantys kaltinimai leido suprasti, kad prieš Matulionį buvo naudojamos pačios žiauriausios priemonės, tačiau jie neatskleidė visiškai jokios informacijos nei apie Matulionio kalinimo vietą, nei apie tai, ar vyskupas vis dar yra gyvas. Žinutė apie vyskupo aukotas Kalėdų Mišias buvo pirma oficiali informacija apie tai, kad jis buvo paleistas pagal Sovietų Sąjungos amnestijos įstatymą.

Jei lietuviai ir laikė jį mirusiu, tai ne tik dėl to, kad ilgai nieko nežinojo apie jo lemtį, bet ir todėl, jog norėjo šį pamaldų ir asketišką žmogų laikyti kankiniu. Tačiau, nepaisant to, kad vyskupas Matulionis nemirė kalėjime, jis vis tiek yra kankinys. Jo gyvenimo istorija nėra tokia paprasta – tai nėra istorija apie kunigą lietuvį, kuris dėl savo pamaldumo ir gabumų galų gale buvo įšventintas į vyskupus. Jo biografija – tai tragiškos situacijos, į kurią pateko krikščionybė Rusijoje, atspindys. Per revoliuciją jis buvo parapijos kunigas Petrograde. 1922-aisiais pirmą kartą suimtas, kitų metų kovą stojo prieš teismą drauge su katalikų arkivyskupu Cepliaku ir 13 kitų kunigų. Tas teismas ne tik pasižymėjo nuosprendžių žiaurumu – arkivyskupui ir jo vikarui buvo paskirta mirties bausmė (prelatas Budkevičius sušaudytas, arkivyskupas Cepliakas po metų iškeistas pagal diplomatinį susitarimą tarp Kremliaus ir Lenkijos– V. Ž.) – bet ir atskleidė aršų komunistų priešiškumą religijai. Būtent šio teismo metu viešasis prokuroras Krylenko – neseniai Stalino pasekėjų reabilituotas – pasakė garsiąją šventvagišką frazę: „Rusijoje Dievo Įstatymas negalioja“.

Tuo metu Matulionis nebuvo labai svarbi figūra, todėl griežtesnės bausmės išvengė. 1926 (1925 – V. Ž.) metais jis išėjo į laisvę ir galėjo vėl rūpintis Leningrado tikinčiaisiais. Šiame mieste jį antrą kartą suėmė 1929 metais, bet tada jis jau nebebuvo paprastas kunigas – Matulionis buvo slapta įšventintas į vyskupus, tačiau apie tai nieko nežinojo nei kiti kunigai, nei su juo kalėję asmenys. Šį sykį jam buvo paskirtas 10 metų įkalinimas Solovkų salose, Baltojoje jūroje, tačiau 1931 metais jį perkėlė į arčiau Leningrado esantį lagerį, kuriame kaliniai itin sunkiomis sąlygomis turėjo pjauti medžius. 1933 metais dešimt Rusijoje įkalintų lietuvių kunigų buvo iškeisti į dešimt (dvidešimt keturis – V. Ž.) Lietuvos kalėjimuose laikomų komunistų. Matulionis buvo vienas pirmųjų iškeistųjų. Kunigai atvyko į Lietuvą vilkėdami valstietiškais rūbais, avėdami auliniais batais, ir tik perėję sieną jie sužinojo, kad vienas iš jų buvo vyskupas.

Nors sovietų sistemą ir jos veikimo metodus Matulionis patyrė jos viduje, jis liko savo poste tiek per pirmąją Sovietų okupaciją Lietuvoje 1940-aisiais – tuo metu jis buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, – tiek Rusijai vėl užėmus šalį 1945-aisiais. Tada Matulionis buvo Kaišiadorių vyskupas. Keletą mėnesių jis buvo vienintelė reikšminga laisvos Lietuvos figūra visame krašte, vis dar esantis laisvėje ir galintis daryti įtaką žmonėms. Anksčiau ar vėliau šis laikas turėjo baigtis, nes jam vis buvo metami migloti kaltinimai buržuazinių nacionalistų slėpimu namuose ir priešiškais režimui pareiškimais viename iš savo pastoracinių laiškų. Tikėtina, kad Matulionis džiaugėsi galėdamas pasidalyti likimu su savo parapijiečiais, kurie generolo Serovo įsakymu buvo ištremti į Rytus. Areštavus Matulionį, jo vyskupija buvo patikėta kunigui, kuris tapo sovietinio Taikos komiteto nariu ir dažnai pasirašydavo režimui palankius pareiškimus. Akivaizdu, jog negalime žinoti, ar spaudimu, ar šantažu buvo pasiektas to kunigo palankumas režimui, bendradarbiavimas su sistema.

Gali būti, kad dabar Matulionis jau per senas imtis vadovauti vyskupijai, tačiau tai nėra svarbu. Vien tai, kad jis ištvėrė 16 metų sovietinių lagerių valdant Leninui, Stalinui ir „kolektyvinės valdžios“ sąlygomis, yra triumfas nepalaužiamos sielos žmogaus, kuris visų tardymų metu kartojo: „Jūs manęs neįbauginsite.“