Gal dar XVIII amžiaus pabaigoje, o jau tikrai XIX amžiaus pradžioje Alantos (seniau – Aluntos) parapijos Žibėčių kaime gyveno pa­prastų ūkininkų šeima: Marcijonas Matulionis su savo žmona Ieva Telksnyte. Jie išaugino keturis sūnus: Joną, Adomą, Matą ir Jurgį, ir dvi dukteris: Oną ir Barborą.

Jonas nuėjo užkuriom į Spiečiūnų kaimą (Skiemonių par.) vesdamas Uršulę Stripeikytę; jų šeima buvo gausi, bet beveik visi vaikai išmirė dar kūdikiais būdami. Užaugo tik dvi dukterys, iš kurių Uršulė ištekėjo j Trakinių k. (Kurklių par.) už Mykolo Pilkos (jos sūnus Jonas Pilka, g. 1917 m., kunigas), o kita – Anas­tazija (šeimoje ji buvo vienuoliktoji) – į Spiečiūnų k. už Balaišio (jos vaikaitis Bronius Balaišis, g. 1933 m., taip pat kunigas ). Jų tėvas Jonas Matulionis sirgęs nervais. Kartą eidamas į Debeikius, šv. Jono atlaidus, nukrito nuo liepto ir prigėrė Rubikių ežere, netoli Klykūnų kaimo.

Adomo pirmosios žmonos Raškevičiūtės (Skiemonių par.) duktė Joana, vėliau Kraujalienė, ir sūnus Alfonsas atsidūrė Amerikoje. Vyskupas Teofilius su Joana buvo susitikęs Čikagoje 1935 metais; ji turėjo dukterį Leliją, g. 1920 m., ir sūnų Otoną, g. 1924 m. Su savo antrąja žmona Vijeikyte iš Baltašavos k., Skie­monių par., Adomas turėjęs gausią šeimą.

Mataušas buvo vedęs kitą Raškevičiūtę (Adomienės seserį), gyveno ir mirė Žibėčių kaime. Jų vaikai – Vladas, Stefanija (buvo netekėjusi, nušauta Antrojo pasaulinio karo metu), Ona ir Antanina. Jurgio Matulionio sūnus – vyskupas, o vėliau ir arkivysku­pas Teofilius.
Ona, Jurgio sesuo, giedodavo Alantos bažnyčioje, vėliau buvo Vilniuje skalbėja. Ten ir mirė badu 1916 ar 1917 metais. Barbora ištekėjo Alantos parapijoje už Užubalio; jos vai­kaitis, kunigavęs vos trejus metus kun. Aleksandras Juočepys, anksti mirė džiova.

Vyskupo Teofiliaus tėvas Jurgis Matulionis buvo žmogus tvarkingas ir taupus. Pasiskolinęs iš banko pinigų, netoli, gal apie 5 km nuo Skiemonių, pirko nemažą, dviejų ar trijų valakų, vien­kiemį Kudoriškį. Jei dabar važiuosi iš Skiemonių Skudutiškio link, netoli už kapinių prie kelio pamatysi nedidelį Ožionių kaimą. Už to kaimo, kelio dešinėje, ir yra Kudoriškio vienkiemis, arkivysku­po Teofiliaus gimtinė. Kudoriškio sodyba apaugusi dideliais, senais medžiais, o ūkiniai pastatai stambūs, kaip seno dvaro. Pusė gyve­namojo namo nugriauta, bet ir dabar jis neprarado proporcijų ir normalios išvaizdos. Netgi to namo fasade, žemiau langų, yra iš­likę gražūs senoviški medžio raižiniai… Kiek atsimena žmonės, Kudoriškį valdę Karveliai, o viena Karvelytė buvo ištekėjusi už Satkūno, ir jai iš bendro ploto buvo duota 12 ha; ši sodyba dabar vadinama Aukštakalniu. Karveliai buvo pasiturintys ūkininkai, užtat sovietų laikais jiems teko savo ūkį palikti. Taigi nuo amžių Kudoriškis priklausė Skiemonių parapijai, tik, po 1863 metų ją panaikinus, jis priskiriamas Alantai.

Skiemonių bažnytkaimis dabar yra Anykščių rajone, 2 km į pietryčius nuo gero asfaltuoto kelio, jungiančio Ukmergę su Ute­na. Skiemonys, lygiai kaip Svėdasai, Tauragnai ir Panevėžio se­namiestis, turėjo bažnyčią anksčiau negu Anykščiai (taigi prieš 1505 metus). Iš Skiemonių bažnyčios varpinės per 1863 m. suki­limą kalbėjęs kun. A. Mackevičius turbūt gerokai padidino sukilėlių skaičių, kad Muravjovas panaikino Skiemonių parapiją prijungdamas ją kaip filiją prie Alantos. Po 20 metų, gubernato­riui leidus, skiemoniečiai, parodydami daug drąsos ir ryžto, pastatė dabartinę medinę bažnyčią. Viską pernešę iš senosios bažnyčios į naująją, jie per vieną naktį išardė senąją bažnyčią, išnešiojo rąs­tus ir apakėjo tą vietą, kad sužlugtų caro valdžios sumanymas paversti ją cerkve ir apgyvendinti prie jos popą…

Kokiu būdu neturtingo baudžiauninko sūnus Jurgis Matulio­nis pajėgė nusipirkti ne vieno valako Kudoriškį? Atsakymas nesun­kus: sukilimo malšintojas Muravjovas suprato, kad sukilimą inspira­vo ir jam vadovavo daugiausiai lenkų dvarininkai, o lietuvių liaudis laikėsi nuošaliau. Todėl jis palaikė kaimiečius ir, skatindamas įsigyti savo žemės, geromis sąlygomis teikė ilgesniam laikui paskolas.

Jurgis Matulionis yra tipiškas Lietuvos kaimo žmogus – protingas ir apdairus. Tuos gražiuosius bruožus paryškina ir jo fotografija – ten matome jo aukštą, plačią kaktą ir plonas lūpas. Ir iš tikrųjų, įsigydamas Kudoriškį, jis lyg susisuko lizdą ir tik tada, būdamas jau 36 metų, vietos klebono paragintas vedė jauną, vos 19 metų mergaitę Oną Juočepytę iš Bajorų kaimo. Abu buvo tos pačios Alantos parapijos. Po trejų užsakų, paskelbtų bažnyčioje, jų santuoka įvyko 1870 metų vasario 1 dieną. Prie altoriaus su­sirinko nemažas būrelis žmonių, ir metrikų knygoje pasirašė šie liudytojai: Dominykas Stripeikis, Kazimieras Juočepys, Antanas Karvelis, Jonas Lasys, Antanas Umbrasas ir Juozapas Baraus­kas. Jaunosios tėvas buvo Gabrielius ir motina Ona Strazdaitė. Naują santuoką palaimino Alantos klebonas kun. Antanas Poborcevičius.

Paruošta pagal prel. Stanislovo Kiškio knygą „Arkivyskupas Teofilius Matulionis“, Vilnius 2008, psl. 10-12.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Scroll to Top