Kiekvienos gavėnios antrąjį sekmadienį esame kviečiami užkopti ant Taboro kalno, kad pamatytume Dievą iš arčiau, pajustume, kaip gera būti šalia Jo, kad jo artumo nesinorėtų prarasti. Gavėnios tikslas yra mus atgaivinti, atverti mūsų širdis džiaugsmui, kad Dievo buvimas šalia būtų akivaizdus ir jį realiai patirtų kiekvienas, kurį sutinkame savo kasdienybėje.
1936 m. lankydamasis Šventojoje Žemėje vyskupas Teofilius Matulionis aukojo šv. Mišias Kristaus kapo bazilikoje. Kaip anuo metu, taip ir šiandien daugybei krikščionių apsilankymas Jėzaus gimtinėje yra viena įspūdingiausių patirčių, leidžiančių pajusti realų Išganytojo artumą. Po kelionės vyskupas Teofilius rašė:
„Teko lankytis ir Šventojoje Žemėje, Palestinoje. Ten visa krikščionims brangu. Palestinoje yra Kristaus kapo bažnyčia. Joje ant sienų keturiasdešimčia kalbų ištašyta „Tėve mūsų“ malda. Pavyko sutvarkyti, kad ši malda ten būtų užrašyta ir lietuvių kalba. Mums, lietuviams, tai malonu žinoti“.
Neseniai iš Jeruzalės grįžę piligrimai džiūgaudami pasakojo, kad „ten „Tėve mūsų“ ir lietuviškai užrašyta“! Lageriai, kalėjimai, persekiojimai garbingajam Teofiliui išugdė įgūdžius, būtinus ekstremaliam išgyvenimui. Bet kurioje situacijoje jis gebėjo išlikti ramus, šalto proto, viską pastebintis ir praktiškas. Šiuos savo įgūdžius vyskupas Teofilius parodė net lankydamasis prie Kristaus kapo – jis pasirūpino, kad „Tėve mūsų“ malda būtų užrašyta lietuviškai.
Po atsimainymo Jėzus su mokiniais nusileido nuo kalno. Nusileido pas kitus mokinius, pas paguodos ir sustiprinimo laukiančius žmones:
„Didžiausias Bažnyčios darbas – tai mokymas, palaikymas ir ugdymas žmonėse doros: sąžiningumo pareigose, tvarkingumo šeimoje, būti nesavanaudžiu santykiuose su kitais, valdyti savo aistras, aukotis už kilnius idealus, gerbti gyvybę ir turtą – tai keletas dorybių, kurios yra taip naudingos kiekvienai visuomenei ir ypač valstybei (Vyskupo Teofiliaus Matulionio Memorandumas Lietuvos TSR Komisarų Tarybai, 1945 m. birželis)“.
Bažnyčia esame mes. Pasak vyskupo Matulionio, kiekvieno iš mūsų „darbas – mokyti, palaikyti, ugdyti“. Kitaip tariant, pažinę Kristų, pamatę jo nušvitusį veidą, turime skelbti, nešti, parodyti jį žmonėms. Niekaip kitaip to padaryti negalime, tik savo asmeniniu liudijimu, savo darbais ir pavyzdžiu. Krikščionio šventumas – tai išvydus nušvitusį Dievo veidą nusileisti į pilką kasdienybę papasakoti žmonėms, kaip Viešpats atrodo, kaip gera su juo būti ir, kaip Kristus, pasiimti kitą žmogų į kelionę ant kalno, į Dievo artumą.
