Venerabili Servo Dei Theophilo Matulionis
Beatorum honores decernuntur
FRANCISCUS PP.
Ad perpetuam rei memoriam.
“Per crucem ad astra” (sententia episcopalis Theophili Matulionis).
Verba insignis episcopalis Venerabilis Servi Dei Theophili Matulionis praecipuum axem describunt eius spiritualitatis et apostolatus. Substituens in locum vocis “aspera” vocabulum “crux”, ipse declaravit se velle asperitates accipere de cruce derivantes ut sanctitatem consequeretur. Sententia episcopalis Venerabilis Servi Dei Evangelii veritatem significat ab ipso veluti miliarium electam: ut vitam invenias oportet eam perdas, ut salvus sis crucem oportet tollas (cfr Mt 16,24-25).
In vico prope Kudoriškis, in Lituania, die XXII mensis Iunii anno MDCCCLXXIII est natus in familia rusticana. Matre 
orbatus est in tenerrima aetate. Seminarium Petroburgi anno MDCCCXCII est ingressus ad curricula theologiae perficienda, quibus expletis, die IV mensis Martii anno MCM, presbyter est ordinatus. In primis ministerii pastoralis annis in Lettonia est operatus, ubi bonitate et zelo eminuit. Petroburgum anno MCMX est reversus ut communitates catholicas confirmaret illic adstantes e variis nationibus provenientes. Quosdam post annos, magna eversio Octobris dirupta est quae, indolem demonstrans clare adversam religioni, brevi tempore persecutionem incepit contra Ecclesiam atque leges discriminantes promulgavit. Attamen Venerabilis Servus Dei atque alii sacerdotes, periculorum sane conscii, a ministerio suo nullo modo cessaverunt, immo, etiam illud auxerunt. Quam ob rem pater Theophilus anno MCMXXIII in carcerem pro duobus annis est inclusus. Haec probatio haud mutavit eius modum agendi secundum regiminis normas. Anno MCMXXIX clam episcopus est ordinatus, et brevi tempore iterum in campum captivis custodiendis loci Solovki est inclusus. Etiamsi pro decem annis detentionis est damnatus, anno MCMXXXIII, ob permutationem captivorum, Lituaniam valuit pervenire. Postea Venerabilis Servus Dei Foederatas Civitates Americae Septentrionalis petiit ut paroecias Lituanas inviseret. Postquam visitationi ad limina Romae interfuit ut Sanctum Patrem consuleret atque peregrinatione in Terram Sanctam deinde expleta, iterum Lituaniam est reversus veluti coadiutor Archiepiscopi Kaunensis. Anno MCMXLIII nominatus est Episcopus Kaišiadorensis. Lituania a Sovieticis anno MCMXLIV iterum capta, Venerabilis Servus Dei ab opera non cessavit ut doctrinam christianam et iura Ecclesiae defendenderet. Simplicitate et fortitudine viri liberi, soli Christo dicati, Sovieticis scribebat commisariis, profanationes denuntians ecclesiarum vel poscens ut in Armatam Rubram cappellani admitterentur. Concertavit etiam ut in scholis religio doceretur. Non obstantibus interdictis, exercebat, quantum poterat, pastoralem navitatem. Die XVIII mensis Decembris anno MCMXLVI Venerabilis Servus Dei tertia vice apprehensus est et VII annis damnatus, quam poenam in publicae custodiae campo Vladimiriae solvit. Anno MCMLIV ad domum adlatus est invalidorum in loco Patma (in Mordovia, in Russia), ubi usque ad annum MCMLVI mansit, sine licentia redeundi in Lituaniam. Regimen Sovieticum noluit ut Venerabilis Servus Dei pastorale ministerium expleret; data ipsi licentia in patriam redeundi, vetitum est ei ne urbem Kaišiadoris incoleret. Cum Venerabilis Servus Dei episcopum sine licentia auctoritatis civilis ordinaret, coactus est dioecesim relinquere et parvum petere oppidum cui nomen Šeduva. Multas post angustias, quas heroica fortitudine sustulit ut fidelis Christo maneret et Ecclesiae atque suae missioni et dignitati episcopali, die XX mensis Augusti anno MCMLXII pie in Domino illic obdormivit. Parum ante a sancto Ioanne XXIII titulum accepit archiepiscopi. Eius ossa in ecclesia cathedrali Kaišiadorensi sunt sepultae. Illi qui eum cognoverunt, altam eius serenitatem testificati sunt coram multis persecutionibus, ipsi in odium fidei illatis, quas ille veluti donum Domini accepit. Etiamsi conscius fuit se in gravia pericula incurrere, etiam mortem, extraordinariam manifestavit fortitudinem et constantiam in plena fiducia erga voluntatem Divinam.
Martyrii fama, qua iam in vita ob multas persecutiones sublatas est circumdatus, post mortem valde crevit. Solida omnino usque ad nostros dies mansit, etiamsi regimen Sovieticum ei obstare est conatus, inter cetera per sepulturam Venerabilis Servi Dei in quodam loco fidelibus aditu difficili ut peregrinationes vitarentur ad eius sepulcrum.
Tantum post occasum Unionis Sovieticae Inquisitio dioecesana incepta est quae a die XII mensis Maii anno MCMXC usque ad diem I mensis Maii anno MMVIII est celebrata. Parata Positione atque servatis omnibus de iure servandis, Consultores Theologi in Congressu Peculiari die XIX mensis Aprilis anno MMXVI sententiam faventem dederunt itemque Patres Cardinales et Episcopi, in Sessione Ordinaria die XV mensis Novembris eodem anno congregati, agnoverunt Venerabilem Servum Dei ob fidelitatem Christo et Ecclesiae mortuum esse. Quam ob rem Nosmet Ipsi die I mensis Decembris anno MMXVI Congregationi de Causis Sanctorum facultatem dedimus ut Decretum super martyrio promulgaret atque statuimus ut Beatificationis ritus die XXV mensis Iunii anno MMXVII Vilnae perageretur.
Hodie igitur hac in urbe de mandato Nostro Venerabilis Frater Noster Angelus S.R.E. Cardinalis Amato, S.D.B., Congregationis de Causis Sanctorum Praefectus, textum Litterarum Apostolicarum legit, quibus Nos in Beatorum numerum Venerabilem Servum Dei Theophilum Matulionis adscribimus:
“Nos, vota Fratris Nostri Ioannis Ivanauskas, Episcopi Kaišiadorensis, necnon plurimorum aliorum Fratrum in Episcopatu multorumque christifidelium explentes, de Congregationis de Causis Sanctorum consulto, auctoritate Nostra Apostolica facultatem facimus ut Venerabilis Servus Dei Theophilus Matulionis, Archiepiscopus-Episcopus Kaišiadorensis, martyr, pastor secundum cor Christi, heroicus testis Evangelii, impavidus defensor Ecclesiae et dignitatis hominis, Beati nomine in posterum appelletur atque die quarta decima mensis Iunii quotannis in locis et modis iure statutis celebrari possit. In nomine Patris et Filii et Spiritus Sancti”.
Praeclarus hic pastor et martyr excellentem ostendit spiritalem progressum, Christi eiusque Ecclesiae dilectionem atque insignia dedit dificillimis etiam temporibus pietatis testimonia. Dum illius conspicimus vitam, virtutes et pastoralis navitatis multa incepta, ad altiorem usque in cotidiano itinere imitationem Salvatoris incitamur adque sanctitatem et proprii status perfectionem sequendam.
Quae autem decrevimus, nunc et in posterum rata et firma esse volumus, contrariis quibuslibet rebus minime obstantibus.
Datum Romae, apud Sanctum Petrum, sub anulo Piscatoris, die XXV mensis Iunii, anno Domini MMXVII, Pontificatus Nostri quinto.
Garbingajam Dievo Tarnui Teofiliui Matulioniui
pripažįstama Palaimintojo garbė
Popiežius P R A N C I Š K U S
Nuolatiniam šio dalyko atminimui
„Per kryžių į žvaigždes“ – vyskupiškasis Teofiliaus Matulionio šūkis.
Garbingojo Dievo Tarno Teofiliaus Matulionio vyskupiškojo herbo žodžiai aprašo jo dvasingumo ir apaštalavimo pačią ašį. Pakeisdamas žodį „sunkumai“ žodžiu „kryžius“, jis paskelbė, jog nori priimti sunkumus, kylančius iš kryžiaus, kad pasiektų šventumą. Garbingojo Dievo Tarno vyskupiškasis šūkis atspindi Evangelijos tiesą, jo paties pasirinktą tarsi atskaitos tašką: kad gyvenimą atrastum, reikia, kad jo netektum, kad būtum išganytas, reikia, kad imtum kryžių (plg. Mt 16, 24–25).
Jis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio kaime, Lietuvoje, ūkininkų šeimoje. Labai jauname amžiuje neteko motinos. 1892 m. įstojo į Petrapilio seminariją mokytis teologijos, pabaigus, 1900 m. kovo 4 d., įšventintas kunigu. Pirmaisiais ganytojiškosios tarnystės metais dirbo Latvijoje, kur pasižymėjo gerumu ir uolumu. Į Peterburgą sugrįžo 1910 m., kad stiprintų ten esančias įvairiatautes katalikų bendruomenes. Po keleto metų įvyko didysis Spalio perversmas, kuris, rodydamas įgimtą akivaizdų priešiškumą religijai, netrukus pradėjo persekioti Bažnyčią ir išleido atskiriančius įstatymus. Tačiau Garbingasis Dievo Tarnas, taip pat ir kiti kunigai, gerai suvokdami pavojų, neatsisakė savo tarnystės, priešingai, dar daugiau dirbo. Dėl to tėvas Teofilius 1923 m. dvejiems metams buvo uždarytas į kalėjimą. Šis išbandymas nepakeitė jo veikimo būdo pagal režimo taisykles. 1929 m., slapta įšventintas vyskupu, neužilgo vėl buvo uždarytas į Solovkų koncentracijos stovyklą. Nors buvo nuteistas kalėti dešimčiai metų, 1933 m. dėl apsikeitimo belaisviais kaliniais galėjo parvykti į Lietuvą. Po to Garbingasis Dievo Tarnas nuvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, šiaurinę dalį, kad aplankytų lietuviškas parapijas. Po vizitacijos atvyko į Romą ad limina vizito, kad pasitartų su Šventuoju Tėvu ir po to, atlikęs piligriminę kelionę į Šventąją Žemę, vėl sugrįžo į Lietuvą kaip Kauno arkivyskupo koadjutorius. 1943 m. nominuotas Kaišiadorių vyskupu. 1944 m. Lietuva buvo dar kartą užimta Sovietų. Garbingasis Dievo Tarnas nesiliovė dirbęs, kad gintų krikščioniškąją doktriną ir Bažnyčios teises. Su laisvo žmogaus, pasišventusio vienam Kristui, paprastumu ir drąsa rašė Sovietų komisarams, pranešdamas apie bažnyčių niekinimus ir prašydamas, kad į Raudonąją armiją būtų įleidžiami kapelionai. Taip pat kovojo, kad mokyklose būtų mokoma tikybos. Kiek galėjo, uoliai vykdė ganytojo pareigas. 1946 m. gruodžio 18 d. Garbingasis Dievo Tarnas suimamas trečią kartą ir nuteisiamas septyneriems metams, o šią bausmę atlieka Vladimiro kalėjime. 1954 m. buvo pristatytas į Potmos (Mordovija, Rusija) invalidų namus, kuriuose prabuvo iki pat 1956 m., be leidimo grįžti į Lietuvą. Sovietų režimas nenorėjo, kad Garbingasis Dievo Tarnas vykdytų savo ganytojiškąsias pareigas; jam duotas leidimas sugrįžti į Tėvynę, tačiau uždrausta apsigyventi Kaišiadorių mieste. Kadangi Garbingasis Dievo Tarnas įšventino vyskupą be civilinės valdžios leidimo, buvo priverstas palikti vyskupiją ir išvykti į mažą miestelį, kuris vadinasi Šeduva. Po daugelio sunkumų, kuriuos ištvėrė su herojiška drąsa, likdamas ištikimas Kristui ir Bažnyčiai bei savo misijai ir vyskupiškajam rangui, 1962 m. rugpjūčio 20 d. jis pamaldžiai užmigo Viešpatyje. Šiek tiek anksčiau priėmė iš šv. Jono XXIII arkivyskupo titulą. Jo kaulai palaidoti Kaišiadorių katedroje. Kurie jį pažinojo, liudija jo didelę ramybę akivaizdoje daugelio persekiojimų, kurie jam buvo sukelti iš neapykantos tikėjimui ir kuriuos jis priėmė kaip Dievo dovaną. Nors jis ir žinojo, kad eina į didelį pavojų, taip pat ir mirtį, parodė ypatingą drąsą ir pastovumą visiškai pasitikėdamas dieviškąja valia.
Kankinystės garsas, kuris dėl daugelio pakeltų persekiojimų apie jį sklido dar jam gyvam esant, po mirties nepaprastai išaugo. Ir jis išliko tvirtas iki pat mūsų dienų, nors Sovietų režimas bandė jam kliudyti, tarp kitų dalykų, Garbingąjį Dievo Tarną laidojant tikintiesiems sunkiai prieinamoje vietoje, kad būtų išvengta piligrimysčių prie jo kapo.
Tik po Sovietų Sąjungos griūties buvo pradėtas Bylos procesas, vyskupijos etapas, trukęs nuo 1990 m. gegužės 12 d. iki 2008 m. gegužės 1 d. Parengus Poziciją ir laikantis visų teisinių reikalavimų, Teologai Konsultoriai Ypatingame Susirinkime, įvykusiame 2016 m. balandžio 19 d., padarė palankų sprendimą, taip pat ir Tėvai Kardinolai bei Vyskupai, susirinkę Eilinėje Sesijoje tų pačių metų lapkričio 15 d., pripažino, kad Garbingasis Dievo Tarnas mirė dėl ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai. Dėl šios priežasties ir Mes patys 2016 m. gruodžio 1 d. Šventųjų Skelbimo Kongregacijai suteikėme galimybę, kad paskelbtų Dekretą dėl kankinystės, ir nusprendėme, kad Beatifikacijos apeigos bus atliekamos 2017 m. birželio 25 d. Vilniuje.
Taigi šiandien šiame mieste Mūsų pavedimu Garbingasis Mūsų brolis Šventosios Romos Bažnyčios Kardinolas Angelo Amato SDB perskaito Apaštališkojo laiško tekstą, kuriuo Mes Garbingąjį Dievo Tarną Teofilių Matulionį įrašome į Palaimintųjų skaičių:
„Mes, išpildydami Mūsų Brolio Jono Ivanausko, Kaišiadorių vyskupo, ir daugelio kitų brolių vyskupystėje, ir daugybės Kristų tikinčiųjų maldavimus, patariant Šventųjų Skelbimo Kongregacijai, Mūsų Apaštaline galia patvarkome, kad Garbingasis Dievo Tarnas Teofilius Matulionis, Arkivyskupas – Kaišiadorių Vyskupas, kankinys, ganytojas pagal Kristaus širdį, didvyriškas Evangelijos liudytojas, drąsus Bažnyčios ir žmogaus orumo gynėjas, ateityje būtų vadinamas Palaimintojo vardu, ir kasmet birželio mėnesio keturioliktą dieną būtų švenčiamas teisės nustatyta tvarka ir nustatytoje vietoje. Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Šis garbingas ganytojas ir kankinys parodė ypatingą dvasinę pažangą, Kristaus ir Jo Bažnyčios meilę ir itin sunkiais laikais įstabiai paliudijo dievobaimingumą. Kai žvelgiame į jo gyvenimą, dorybes ir tai, kaip jis daug dalykų ėmėsi su ganytojišku uolumu, esame įkvepiami kasdienėje kelionėje nuolat dar labiau sekti Išganytoją, siekti šventumo ir savęs tobulinimo.
Norime, kad tai, ką nusprendėme, dabar ir ateityje būtų tikra ir pastovu, nepaisant nieko, kas tam prieštarautų.
Duota Romoje, prie Šventojo Petro, po Žvejo žiedu, birželio mėnesio 25 d., du tūkstančiai septynioliktais Viešpaties ir penktais Mūsų Pontifikato metais.
