Kiekvienais metais ketvirtą Velykų sekmadienį renkamės maldai už dvasinius pašaukimus. Šiandieną mūsų susibūrimas čia, pas Palaimintąjį arkivyskupą Teofilių turi įpatingą prasmę. Pavedame Palaimintajam visus, kurie šiandien yra pašaukimo kryžkelėse. Pavedame ir tuos, kurie patiria pašaukimo sunkumus. Atiduodame tuos, kurie dar neišgirdo kviečiančio Viešpaties balso.
Mąstant apie pašaukimą, turime stabtelėti ties keletu akcentų. Šiandien evangelija mums kalba apie avis, kurias pažįsta Viešpats. Avis. Galbūt svajingai apsnūdusi. Tiesiog prigludusi prie Piemens širdies. Rodos, jai nieko daugiau ir nereikia. Piemuo – visas jos gyvenimas. Į Jį viskas ir krypsta. Koks tas Piemuo? Šaukiantis ir pažįstantis. Nepakartojams, nes žino kiekvienos savo avies vardą ir nuolat jį tekartoja. Besidalijantis su avimi savo laiku vien dėl to, kad apglėbtų ir dovanotų. Tokio Piemens glėbyje avis yra saugi. Šis vaizdas gal kiek idiliškas šioms dienoms. Juk gyvename aplinkoje, kai tikrai pasitaiko netikrų piemenų, kuriems pareigos asocijuojasi su verslu, kurie yra pasirengę greičiau pelningai parduoti savo avis, nei jas apkabinti, kurie bijosi avies kvapo. Arba avimis pasinaudoja dėl aistrų. Žmonijos didžiausia nelaimė – pirmuo be Jėzaus bruožų, be Jėzaus šypsenos. Ko reikia, kad taip neatsitiktų, kad žmogus pažintų Jėzaus bruožus? Maldos lopšio, kuriame išsupami, išauginami pašaukimai. Ir, kaip sakė mūsų Palaimintasis vyskupas ir kankinys Teofilius Matulionis, „Dievo klausymo labiau, negu žmonių“. Avis, užmigusi ant Piemens pečių yra išgirdusi Dievo balsą ir į Jį atsiliepusi. Todėl šiandien ir reikia melstis, kad žmogus išmoktų girdėti autentišką Dievo balsą. Juk vienokių arkitokių balsų aplink mus yra begalės. Tai ir garbės, populiarumo, turto balsai, skambantys Dievo balso vietoje ir nuolat besikėsinantys Jį užgožti. Kartu šiandien melskime ir drąsos. Pačios paprasčiausios drąsos žengti žingsnį. Pašaukimui reikalingas ne vien klausymas, bet ir žingsnis ten, kur Dievas ves. Tai yra, konkretus veiksmas, kurį atlikti jau turi žmogus. Galbūt Dievas kai ką ves pro katedras, o kai ką ir pro lagerio, ligoninės ar vienatvės gultus vienokia ar kitokia prasme. Juk ir ten turi degti vilties ir aukos žvakė. Šiandieną dėkokime už brandžius dvasinius pašaukimus, prašykime, kad ir patys nebūtume pašaukimų griūties akmeniu. Juk kunigas pirmiausia bręsta šeimoje. Viešpats nuolatos kviečia. Melskime, kad turėtume drąsos nuolat ir atsiliepti į kvietimą. Jam nereikia tobulųjų. Jis kreipiasi į tuos, kurie yra kelyje į tobulumą, tai yra, į mus, tokius, kokie esame, kasdieniai, silpni, kartais išsigandę ir be galo žmogiški. Būtent mums jis ir trokšta parodyti savo apkabinimo ilgį ir plotį, ir gylį. Antrasis šio sekmadienio Žodžio liturgijos skaitinys mums kalba apie būsimuosius dalykus, kada ištvėrę pašaukimo išbandymus ir sunkumus, nusiplausime savo apsiaustus Avinėlio kraujyje.
Esame čia neatsitiktinai. Susirinkome į šią koplyčią, pas Palaimintąjį, išpažindami, kad jis jau yra ten, Avinėlio artumoje. Savo galingu užtarimu ir malda Palaimintasis tegul išmoko ir mus atsidavusios Piemens valiai avies meno bei išminties. Amen.
