28 eilinis sekmadienis
Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną“. Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės“. Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“. Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto. Jėzus apsidairė ir prabilo į mokinius: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ Mokiniai buvo nustebinti jo žodžių. Tada Jėzus vėl jiems tarė: „Vaikeliai, kaip sunku patekti į Dievo karalystę! Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“. Mokiniai dar labiau nustebo ir kalbėjosi: „Kas tada galės išsigelbėti?“ Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma“. Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave“. Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje – amžinojo gyvenimo. (Mk 10, 17–30)
Kun. Nerijaus Pipiro homilija Kaišiadorių katedros Palaimintojo Teofiliaus koplyčioje
2018 m. spalio 14 d.
Evangelijos ištrauka, kurią girdėjome, prasideda kasdieniškai. Jėzui reikia iškeliauti. Panašią situaciją turbūt ir mes esame išgyvenę: reikia rengtis kelionei, rūpesčių daug. Problema veja problemą, o čia dar problemytė. Bent jau taip pasakojimo kontekstą galėtume įsivaizduoti, jį išvertę į mūsų dienas. Prie Jėzaus pribėga žmogus. Klaupiasi ir klausia. Patiriame, kad tai turtingas žmogus. Dar daugiau, tai išmintingas žmogus. Juk jis atsakymų į būties klausimus ieško ne kur kitur, bet prie Jėzaus kojų. O būdamas turtingas jis galėjo daug sau leisti. Galėjo, sumokėjęs kokį pinigėlį, išgirsti atsakymą tokį, kokio pats pageidavo, ar kreiptis į pačius populiariausius išminčius. Vis dėl to tą svarbų klausimą jis adresuoja Jėzui, jį išdėstydamas skubiai, ir rodos, paskutiniu momentu, nes Jėzui jau reikia iškeliauti.
Koks tai klausimas? Tai būties klausimas, kurį ir mes esame ne kartą uždavę ir artimiesiems, ir Dievui. Juk klausėme, ar yra gyvenimas po mirties, ar galiu tikėtis, kad tame amžinajame gyvenime viskas bus gerai? Tas turtingo žmogaus klausimas pradeda labai įdomią diskusiją. Išgirdus Jėzaus atsakymą, iš tiesų galima būtų manyti, kad tai skubotas atsakymas: nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, gerbk savo tėvą ir motiną. Negi nieko daugiau nereikia? Jėzus nepateikia kokio nors pikantiško amžinojo gyvenimo recepto, kurio laikantis galimybė gyventi amžinai būtų skirta tik tam klausiančiajam. Jis tiesiog pakartoja tai, kas nuo seno yra žinoma. Žmogus viso to laikosi. Jis žino Įsakymus, stengiasi viską vykdyti… Diskusija pasibaigia taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Pribėgęs, atsiklaupęs ir išpyškinęs savo klausimą, žmogus galbūt lygiai taip pat skubiai pasišalina. Nuliūdęs pasišalina. Natūralu, kad mums kyla klausiamas kodėl? Ne todėl, kad išgirdo kitokį atsakymą, nei tikėjosi. Tačiau todėl, kad nesiryžo savo gyvenime daryti radikalių permainų.
Juk Jėzus, pakartodamas tai, kas nuo seno žinoma, ragina nemylėti teoriškai, bet praktiškai, neprisirišti prie materialinių dalykų kaip amžinojo gyvenimo galimybės, bet žvilgsnį nukreipti ir į tolį, ir į dangų. Tai aktualu ir mums, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonėms. Populiarumas, vieta visuomenėje, turėjimas dar neužtikrina amžinojo gyvenimo. Reikia naujo žvilgsnio. Žvilgsnio į brolį, į sesę ir į dangų. Ne veltui susirinkome šią valandą čia, koplyčioje, dedikuotoje palaimintajam vyskupui ir kankiniui Teofiliui Matulioniui. Jis savo galingu užtarimu teužtaria mus, kad mes nebijotume radikalių sprendimų. Kad nebijotume gal šiek tiek ir drastiškai atplėšti savo žvilgsnį nuo materialinių dalykų ir matyti rytojaus – dangaus – horizontą. Kartais atrodys, kad akiratyje tik kryžiai, tačiau prisiminkime palaimintojo šūkį „Per kryžių į žvaigždes“. Ir melskime, kad Viešpats ir mus mokytų apkabinti pasaulį taip, kaip Jis pats tą padarė per kryžių. Amen.
