„Kanados lietuvių katalikų kunigų vienybės“ pakviestas, besibaigiant palaimintojo Teofiliaus Matulionio metams, į Kanadą buvo atvykęs Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas. Kaip vyskupas T. Matulionis nepriklausomos Lietuvos metais lankė JAV gyvenančius lietuvius, taip vyskupas J. Ivanauskas gruodžio mėnesį aplankė didžiausias Kanados lietuvių parapijas: Lietuvos kankinių Mississaugoje, Kristaus Prisikėlimo Toronte, Aušros Vartų Hamiltone, Šv. Kazimiero Delhi, Gerojo Ganytojo Vasagoje ir kai kurioms įteikė palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikvijas. Tai ir buvo svarbiausias jo trumpos kelionės tikslas. Vyskupas J. Ivanauskas lietuvių parapijose bei Toronto Maironio lietuvių mokykloje taip pat pravedė adventinius susikaupimus. „Advento metas, artėja Kalėdos – reikia grįžti į namus“, – nusišypsojo Jo Ekscelencija, aplankęs ir Tėviškės žiburių redakciją bei sutikęs atsakyti į keletą klausimų.
Jūsų Ekscelencija, Jums teko rūpintis arkivyskupo T. Matulionio, palaidoto Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje, paskelbimo palaimintuoju byla, paskiau – ir iškilmėmis, kurios įvyko 2017 m. birželio 25 d. Vilniaus katedros aikštėje. Kuo ypatingas turi būti žmogus, kuo nusipelnęs, kad jis būtų paskelbtas palaimintuoju?
Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimas, vyskupiška tarnystė, ištikimybė pašaukimui, Bažnyčiai turėjo didelės reikšmės. Jis pasirinko geriau prisiimti kalėjimus, negu išduoti savo įsitikinimus, Evangeliją. Tai sudarė viso jo gyvenimo pagrindą ir esmę. 1933 m. Lietuvai ir tuometinei Sovietų Sąjungai keičiantis politiniais kaliniais, sąrašuose buvo ir būsimasis palaimintasis Teofilius. Jis nenorėjo būti pakeistas, sakydamas, kad turi likti Rusijoje su savo žmonėmis: kur avys, ten ir ganytojas. Per Lietuvos ambasadorių Rusijoje Jurgį Baltrušaitį jis buvo įtikinėjamas grįžti, nes buvo aišku: ten jį fiziškai sunaikins. Ambasadorius įtikino arkivyskupą Teofilių, kad reikia grįžti į Lietuvą, nes jis reikalingas Bažnyčiai. Kalinius atvežė į Latviją, kur Rusijos pasienyje buvo jais apsikeista. T. Matulionis grįžo į Kauną. Po metų jį priėmė popiežius Pijus XI, nes jis norėjo žinoti iš pirmų lūpų, kokia yra Bažnyčios padėtis Rusijoje. Vėliau T. Matulionis išvyko į JAV aplankyti ten buvusių lietuviškų parapijų, keliavo į Šventąją Žemę. Kaune jis padėjo arkivyskupui J. Skvireckui sielovadoje, buvo seserų benediktinių kapelionu. Žmonės T. Matulionį laikė šventu. Tai buvo visuotinė nuomonė: jis – švento gyvenimo žmogus, turėjęs ypatingą savybę – pasitikėti Dievu. Sankt Peterburge jis patarnavo įvairių tautų katalikams: lenkams, lietuviams, vokiečiams, ukrainiečiams, baltarusiams, rusams…
Ko siekia Bažnyčia, paskelbdama palaimintąjį ar šventąjį?
Palaimintieji, šventieji yra skiriami ne tam, kad mes vien tik pasidžiaugtume, pasigėrėtume, dalyvautume gražioje šventėje. Jie yra skirti mūsų ateičiai, mūsų dabarties Bažnyčios gyvenimui, ir visas mūsų dėmesys, rengiantis paskelbimo palaimintuoju iškilmėms, buvo nukreiptas į tai, kad pati iškilmė kalbėtų, ką pasakyti nori Bažnyčia, skelbdama vieną ar kitą asmenį palaimintuoju arba šventuoju. Iškilmėms rengėmės visa Lietuva, visa Bažnyčia Lietuvoje, visos vyskupijos. Svarbiausias dėmesys buvo skirtas evangelizacijai, dvasiniam pasirengimui, kad taptume atviresni Evangelijai. Vidinis dvasinis pasirengimas parapijose – tai kartu ir dėmesys sekmadienio šventimui, maldos gyvenimui, atgailos sakramentui, įvairioms maldos grupėms, įvairiems sielovados sumanymams.
Mes Kanadoje lietuvių parapijose paminėjome vyskupo T. Matulionio paskelbimą palaimintuoju. Skaitėme ir girdėjome, matėme nuotraukų, kad Lietuva šventė labai džiugiai ir iškilmingai. Jūs buvote vienas iš tiesiogiai besirūpinusiųjų šiuo įvykiu. Gal galėtumėte pasidalinti mintimis apie tai?
Šią žinią Lietuvoje žmonės sutiko tikrai labai pagarbiai. Stengėmės, kad ir pati liturgija, iškilmė, būtų tikrai labai šventinė. Visos vyskupijos, visi kunigai, visos parapijos labai aktyviai rengėsi, ir tai liudija žmonių nuotaika, atvirumas dalyvaujant šventėje. Popiežius Pranciškus paskyrė palaimintajam Teofiliui liturginio minėjimo dieną birželio 14-ąją. Lietuvoje nedaug šeimų, kurių nebūtų palietusi vienokia ar kitokia tremtis. Įdomu ir tai, kad popiežius Pranciškus bulę – dokumentą, kuriuo Teofilius skelbiamas palaimintuoju, – pasirašė gegužės 13 d., kai pats popiežius ir visa Bažnyčia minėjo Dievo Motinos Marijos apsireiškimo Fatimoje šimtmetį. Savo atstovu paskelbti palaimintąjį ir vadovauti iškilmėms į Lietuvą jis siuntė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą Angelo Amato, kuris į Kaišiadoris atvyko iškilmės išvakarėse ir buvo garbingai sutiktas Kaišiadorių savivaldybės aikštėje, po to jį priėmėme katedroje. Atvyko Garbės kuopa, nes palaimintasis Teofilius taip pat buvo Lietuvos kariuomenės kapelionu. Garbės kuopa išlydėjo sarkofagą į Vilnių. Džiugu buvo matyti, kai į Kaišiadoris, nedidelį miestelį, susirinko labai daug žmonių, būriai tikinčiųjų stovėjo greitkelio pakelėse, sveikino prie Elektrėnų, Vievio. Vilniuje, prie katedros durų, laukė tūkstančiai žmonių. Žiniasklaida parodė didelį dėmesį, labai plačiai šį įvykį nušviesdama laikraščiuose, internete, televizijoje. Dalyvavo svečiai vyskupai iš Lenkijos, Latvijos, Gudijos, Rusijos, Vokietijos, Italijos, JAV ir kitų šalių. Atvykę piligrimai buvo pasveikinti įvairiomis kalbomis, pabrėžiant Bažnyčios visuotinumą, kad paskelbimas palaimintuoju yra visuotinės Kristaus Bažnyčios šventė ir kartu dovana visuotinei Bažnyčiai. Tai buvo šventė, kada pats Viešpats nusišypsojo Lietuvai, nusišypsojo mums visiems per kankinį vyskupą, kurio didžioji gyvenimo dalis praleista kalėjimuose ir lageriuose. Viešpats neužmiršo Lietuvos – esame jam brangūs. Turime kreipti didžiausią dėmesį į mūsų krikščionišką tikėjimą ir evangelinį gyvenimą, į kiekvieno žmogaus pašaukimą ir artimo meilę, vienybę, pagarbą kitam žmogui, į krikščioniškas ir bendražmogiškas vertybes – jos mus suvienija.
Šventieji ateina pas mus su Dangaus šypsena, su Dangaus prisilietimu, su Dievo artumu, kad mums šioje gyvenimo kelionėje tikrai paliudytų Dievo pagalbą, Dievo artumą.
Vyskupas Jonas Ivanauskas
Jūs atvežėte palaimintojo T. Matulionio relikvijų Kanados lietuvių parapijoms. Kuo jos yra svarbios?
Bažnyčioje yra labai sena tradicija gerbti tuos, kurie tikėjimą paliudijo savo gyvenimu. Pirmykštė persekiojama Bažnyčia švęsdavo Eucharistiją, Mišias katakombose ant kankinių kapų arba ant sarkofagų. Išliko tradicija į kiekvieną altorių įdėti kankinio relikviją. Jie savo gyvenimu sekė Jėzų, buvo ištikimi Evangelijai, savo gyvenimu paliudijo meilę ir yra mums pavyzdys. Bažnyčia visada gerbė šventuosius.
Relikvijos išstatomos pagerbimui, kad jos kartu būtų liudijimas, kaip svarbu krikščioniui gyventi Evangelija. Kaip svarbu, kaip ir palaimintasis Teofilius, pasitikėti Jėzaus Evangelijos žodžiais, jog jis yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Štai dėl ko Kanados lietuvių katalikų kunigų vienybė ir prašė, kad šitose parapijose būtų kankinio vyskupo palaimintojo Teofiliaus relikvija. Kad jis būtų šalia, kad žmonės galėtų kartu melstis, prašyti malonių.
Šventieji ateina pas mus su Dangaus šypsena, su Dangaus prisilietimu, su Dievo artumu, kad mums šioje gyvenimo kelionėje tikrai paliudytų Dievo pagalbą, Dievo artumą. Šventieji rodo ne į save, rodo į Kristų ir žmogui nori pasakyti labai svarbią tiesą: Jėzus tave myli, tu esi jam labai brangus. Todėl svarbu, kad palaimintasis Teofilius pakviestų kuo daugiau pasauliečių aktyviai dalyvauti savo parapijos gyvenime, veikloje, įsijungti į maldos gyvenimą, nebijoti prisiimti atsakomybę, kartu jausti atsakomybę už Bažnyčią ir rūpinantis savo šeimos krikščionišku gyvenimu. Relikvija yra ne papuošalas šventovėje. Ji yra Dievo šypsena ir pakvietimas gyventi
Dėl palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikvijų į mus kreipiasi iš įvairių parapijų ir bendruomenių Lenkijoje, Rusijoje, JAV, Lotynų Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Filipinuose, Korėjoje. Tikintieji supranta tokio gilaus tikėjimo ir liudijimo prasmę.
Kokių dvasinių vaisių žmonėms atnešė besibaigiantys palaimintojo Teofiliaus Matulionio metai?
Labai daug žmonių galėtų pasidalinti, kaip juos palietė palaimintasis Teofilius: jie išgyveno tarsi Dievo apkabinimą, kažką labai šilto ir šviesaus. Jis atėjo pas mus kaip kiekvienas kenčiantis žmogus – silpnas, išvargintas, prislėgtas, bet kartu tvirtas. Jo tvirtumas plaukė iš Dievo galybės. Kančios galia glūdi pasitikėjime Dievu. Žmogus tvirtas, kai jis yra prisiglaudęs prie Dievo. Žmonės tampa ramesni, laisvesni, laimingesni, juose atsirado kažkas džiugesnio, viltingesnio.
Kaišiadorių katedroje kiekvieną sekmadienį vakarais vyksta Švenčiausiojo Sakramento adoracija, galima atlikti išpažintį, vėliau švenčiamos Mišios.
Užsiminėte apie palaimintojo T. Matulionio ryšį su Tėviškės žiburiais. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie tai?
Kai Lietuvoje nebuvo galima pradėti T. Matulionio paskelbimo palaimintuoju bylos, prelatas Pranas Gaida, Tėviškės žiburių redaktorius, parašė knygą „Nemarus mirtingasis“. Ši knyga pasiekė Lietuvą ir tapo pirmu konkrečiu šaltiniu pradėti Teofiliaus paskelbimo palaimintuoju procesą. Minėta knyga, o vėliau ir kanauninko St. Kiškio knyga apie vyskupą T. Matulionį buvo pagrindiniai įkvepiantys šaltiniai visai vėlesnei darbų eigai, liudininkų apklausai, raštams, kitiems proceso veiksmams. Prasidėjus Nepriklausomybės metui, Kaišiadorių vyskupas J. Matulaitis pradėjo paskelbimo palaimintuoju bylą.
Kitas labai svarbus asmuo yra arkivyskupas Jonas Bulaitis, gimęs ir augęs Anglijoje, išmokęs lietuvių kalbą, ėjęs Nuncijaus pareigas Pietų Korėjoje, Albanijoje, Irane, besirūpinęs šia byla Romoje. Bylos procesą tęsė ir ją užbaigė kunigas dr. Mindaugas Sabonis.
Labai dėkoju Tėviškės žiburiams už pakvietimą pasidalinti mintimis apie Teofilių ir noriu pakviesti atvažiuoti į Kaišiadoris, kur katedroje yra palaimintojo Teofiliaus koplyčia. Redakcijai noriu įteikti palaimintojo kanoninio paveikslo kopiją. Tai būtų ženklas jums už visas pastangas telkiant Lietuvos vaikus į vieną šeimą.
Labai ačiū už palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paveikslus, už atvežtas jo relikvijas, už tai, kad, būdamas labai užsiėmęs, radote laiko tokiam nuoširdžiam pokalbiui. Linkime Dievo palaimos skleidžiant gerąją naujieną apie mūsų palaimintąjį. Ir laimingų šventų Kalėdų!
Nuotr. J. Ažubalis ir A. Rimkus
Šaltinis „Tėvišlės žiburiai“
