Arkivyskupą Teofilių Matulionį prisimenant

Šių me­tų bir­že­lio 25 die­ną ar­ki­vys­ku­pas Teo­fi­lius Ma­tu­lio­nis (1873–1962) bea­ti­fi­kuo­ja­mas pa­lai­min­tuo­ju. Su­dė­tin­gas, dra­ma­tiš­kas vys­kupo gy­ve­ni­mas, jo ga­ny­to­jiš­ka veik­la itin do­mi­na Lie­tu­vos žmo­nes, jį pa­ži­nu­sie­ji at­sklei­džia ir ma­žiau ži­no­mų jo gy­ve­ni­mo ir veik­los de­ta­lių.

Ma­no tė­vas Ja­ros­la­vas su T. Ma­tu­lio­niu bu­vo pa­žįs­ta­mas iš prieš­ka­rio Pe­ter­bur­go lai­kų. Tė­vas stu­di­ja­vo Pe­ter­bur­go uni­ver­si­te­te, bu­vo lie­tu­vių stu­den­tų drau­gi­jos pir­mi­nin­ku, kai jau­nas ku­ni­gas Teo­fi­lius ta­po Pe­ter­bur­go ka­ta­li­kų baž­ny­čios kle­bo­nu, jo pa­stan­go­mis bu­vo pa­sta­ty­ta nau­ja ka­ta­li­kų baž­ny­čia.

Bū­tent ten jie su­si­pa­ži­no, bend­ra­vo. Po re­vo­liu­ci­jos T. Ma­tu­lio­nis li­ko Pe­ter­bur­ge (Le­ning­ra­de), ta­čiau su ki­tais ku­ni­gais bu­vo areš­tuo­tas ir nu­teis­tas – pra­džio­je 3 me­tams, vė­liau 10 me­tų ka­lė­ji­mo gar­sia­ja­me So­lov­kų la­ge­ry­je. Bū­tent ten jam slap­ta bu­vo su­teik­tas vys­ku­po ti­tu­las. 1933 me­tais Lie­tu­vos ir Ta­ry­bų Są­jun­gos val­džios pa­si­kei­tė po­li­ti­nių ka­li­nių gru­pė­mis, į Lie­tu­vą grį­žo ir ke­le­tas ku­ni­gų. Tik jau grį­žus paaiš­kė­jo, kad tarp ku­ni­gų vie­nas yra vys­ku­pas ir val­džia gai­lė­ju­si, kad jį iš­lei­do už per ma­žą kai­ną – vie­nas už vie­ną. Už jį rei­kė­ję gau­ti bent tris ar dau­giau ko­mu­nis­tų.

Grį­žu­sį vys­ku­pą tė­vas ap­lan­kė Kau­ne, at­si­nau­ji­no ry­šiai, bu­vo su­si­ra­ši­nė­ja­ma, šei­mos ar­chy­ve iš­li­ko po­ra vi­zi­ti­nių kor­te­lių su pa­lin­kė­ji­mais. Po to se­kė nau­jas ka­ras, areš­tai, trem­tys, ka­lė­ji­mai, la­ge­riai. 1958 me­tais po la­ge­rių ir trem­ties į Lie­tu­vą grį­žęs tė­vas at­nau­ji­no pa­žin­tis su bu­vu­siais bend­ra­dar­biais, sa­vo bu­vu­siais mo­ki­niais Šiau­lių gim­na­zi­jo­se (ra­šy­to­jais J. Gru­šu, J. Paukš­te­liu, K. Kor­sa­ku ir daug ki­tų). Pa­no­ro su­si­tik­ti ir su T. Ma­tu­lio­niu, nu­vy­ko į Kai­šia­do­ris, kur jis bu­vęs vys­ku­pu. Ta­čiau ten jo ne­ra­do, tik ge­ro­kai pa­var­gęs su­ži­no­jo, kad jis esąs „ar­ti­mo­jo­je trem­ty­je“ Še­du­vo­je. Nu­vy­kęs į Še­du­vą ir užė­jęs į nu­ro­dy­tą na­mą, vir­tu­vė­je triū­sian­čią mo­te­rį pa­klau­sė, ar čia gy­ve­nąs vys­ku­pas. Ir ne­ti­kė­tai pro pra­vi­ras du­ris į kam­ba­rį iš­girs­ta: „Ja­ros­la­vai, ateik, aš čia…“ Po tiek me­tų ne­si­ma­ty­mo be­veik apa­kęs vys­ku­pas at­pa­žįs­ta žmo­gų iš bal­so!

Su­si­ti­ki­mas už­si­tę­sė iki vė­lu­mos. At­si­mi­ni­mai apie Pe­ter­bur­gą, la­ge­rius ir, ži­no­ma, apie Lie­tu­vos esa­mą­ją pa­dė­tį ir atei­tį. O tė­vas vi­są lai­ką ste­bė­jo­si fe­no­me­na­lią­ja vys­ku­po, prieš mir­tį ta­pu­sio ar­ki­vys­ku­pu, at­min­ti­mi, at­pa­žįs­ta­mu­mu iš bal­so.

Pa­lai­min­to­jo Teo­fi­liaus Ma­tu­lio­nio bend­ra­vi­mas su mū­sų tė­vu, kai ku­rie ar­ti­mi tra­giš­ki jų gy­ve­ni­mo epi­zo­dai iš­lie­ka mū­sų šei­mo­je švie­sia at­min­ti­mi.