Irena Petraitienė
Bręstančios revoliucinės bangos ūžesys Petrapilyje gyvenantiems lietuviams žadino nepriklausomybės viltį, skatino organizuotis politinei veiklai, kuriai pradžią davė tuo metu čia gyvenę kunigai.
Kun. dr. Kazimieras Rėklaitis MIC (J. Matulaičio beatifikacijos postulatorius) rašė: „Lietuvių kunigų susirinkimus mano bute pradėjome šaukti 1916 m. Seminarijos name, kairiajame sparne, už katedros, visai nuošaliai, buvo lengva susirinkti, neatkreipiant kitų nereikalingo dėmesio. Tarėmės, kaip organizuoti katalikus inteligentus ir šviesuomenę, darbininkus, jaunimą.“
Tarp dešimties penkiolikos – nuolatinių dalyvių buvo Dvasinės akademijos profesoriai P. Būčys MIC, B. Čėsnys, A. Grigaitis, J. Naujokas, kun. J. Laukaitis, Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas kun. T. Matulionis. Kun. Teofilius artimai bendravo su katalikiškos veiklos lyderiu, „Vado“ laikraščio redaktoriumi kun. Juozu Vailokaičiu, kuris, pasak jo, „buvo didelio proto žmogus, labai geros ir jautrios širdies artimui, šviesi asmenybė, paruošusi projektą organizacijos, kurion būtų galima sutelkti plačias neorganizuotas lietuvių katalikų mases.“
1917 m. kovo pradžioje buvo įkurta „Liaudies sąjunga“, kultūrinė organizacija su ryškiai pabrėžtu tautiniu (lietuvybė) ir religiniu (katalikybė) charakteriu, turinti tikslą: reikalauti Lietuvai pilnos nepriklausomybės, skleisti liaudies švietimą bei katalikybe grindžiamą socialinį solidarumą. Katalikiškai organizacijai įsteigti reikėjo gauti vietos vyskupo leidimą.
Kun. K. Rėklaitis su keliais atstovais su į lenkų kalbą verstu statutu nuėjo pas Mogiliavo vyskupą Janą Ciepliaką, kuris maloniai juos priėmė, palaimino, palinkėjo sėkmės ir dar pridėjo 25 rublius sąjungos reikmėms.
Darbininkiškame Už Nevos vartų rajone, kur klebonavo kun. Matulionis, būdavo organizuojami mitingai, kuriuose su
komunistuojančiaisiais net tekdavo susikibti. Kartą, kalbant kun. J. Vailokaičiui, kai kurie mitingo dalyviai ėmė grasinti, rodydami savo peilius. „Nežinia, kas mums būtų atistikę, jei nebūtų įsikišęs Karolis Dineika,– atsiminimuose rašė prof. Balys Vitkus. – Jis pareiškė mudu gerai pažįstąs, ir kad mudu nesame buržujai, bet nuoširdūs darbo žmonių draugai.“
1917 m. gegužės 27 d. Petrapilyje aštuonias dienas vykusiame visos Rusijos lietuvių seime dalyvavęs kun. Teofilius atidžiai sekė kairiųjų ir dešiniųjų karštą diskusiją Lietuvos ateities klausimu.
Po spalio mėnesį įvykusio perversmo valdžia atiteko bolševikams. Maisto atsargoms išsekus ir pairus transportui, badas žiūrėjo į akis. Mieste buvo galima nusipirkti tiktai rūgščių kopūstų ir sūdytos žuvies „voblos“. Duonos davinys kortelėmis buvo sumažintas iki aštuntosios kilogramo dalies („vosmuška“). Kunigai duonos kortelių negaudavo. Kas tik galėjo, stengėsi bėgti iš alkano Petrapilio.
Tada ir lietuviai grupėmis legaliai ir slaptai keliavo vokiečių užimton Lietuvon. Stebėdamas tą masinį bėgimą iš raudonojo Petrapilio, kun. Teofilius ryžosi ten pasilikti iki mirties. „Jis norėjo būti apaštalu ten, kur iš kūdikio sielos raunami gražiausi Dievo meilės žiedai,– rašė kun. St. Kiškis. – Jis ryžosi pasilikti, kad savo paties auka palaikytų vis labiau gesinamą ugnelę, kad būtų kelrodžiu ieškantiems tiesos.“
Rusijos revoliuciją Petrapilyje kun. Teofilius praleido, palyginti, ramiai, komunistai jo nelietė, buvo visų gerbiamas, net darbininkai tramvajuje užleisdavo jam savo vietą. Toliau rūpinosi Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statyba, viename didelės klebonijos kambaryje krikštydavo vaikus, kitame buvo klebono įsteigta lietuviška mokykla. Parapijietė Janina Petkelytė – Judina pasakojo:
„Aš dažnai būdavau klebonijoje, ten gaudavau ir užvalgyti. O kai kada pavaduodavau šeimininkę, paruošdavau arbatos. Mane, našlaitę, jis šelpdavo: duodavo pinigų drabužiams ir batukams nusipirkti.“
1918 m. Mogiliavo arkivyskupijos sostą Petrapilyje užėmė iš Vilniaus 1907 m. ištremtas Eduardas von Roppas (vyskupo J. Matulaičio pirmtakas), dėjęs pastangas Lietuvoje ir Baltarusijoje suorganizuoti konstitucinę katalikų partiją. Naujasis arkivyskupas, įvertindamas uolaus klebono kun. T. Matulionio tarnystę, pakėlė jį į Mogiliavo kapitulos garbės kanauninkus. 1918 m. sausio 23 d. Lenino dekretu Bendrija (Bažnyčia) buvo atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bendrijos. Katalikus, kurių daugumą Rusijoje sudarė tautinių mažumų atstovai, naujoji valdžia vertino itin nepalankiai. 1919 m. pavasarį arkiv. Roppas ir visi miesto kunigai staiga buvo suimti ir susodinti į kalėjimą.
Vysk. J. Ciepliakas pasislėpė pas Šv. Kotrynos gimnazijos direktorių S. Cibulskį. Laisvas liko tik visų jauniausias kun. Boleslovas Sloskans (vėliau vyskupas). Artimiausią po suėmimo sekmadienį, gegužės 25-ąją, kai įaudrintos tikinčiųjų minios iš viso miesto pripildė Šv. Kotrynos šventovę, jis, pamaldoms pasibaigus, iš sakyklos suteikė sakramentinį nuodėmių atleidimą visiems šventovėje esantiesiems.
Po to visa tikinčiųjų minia procesine tvarka, su kryžiumi priešakyje, giedodama suplikacijas, nužygiavo miesto gatvėmis į garsųjį kalėjimą Gorochovaja 2, kur buvo laikomas arkivyskupas ir kunigai, tarp jų ir kan. Teofilius Matulionis. Tris kartus pabeldę kryžiumi į kalėjimo duris, atėjusieji pareikalavo paleisti suimtuosius. Greitu laiku suimtieji buvo paleisti. Arkivyskupas Roppas buvo perkeltas į Maskvos kalėjimą, o paskui mainais išleistas į Lenkiją.
1922 m. vasario 23 d. sovietinė vyriausybė dekretu neva badaujančiųjų šalpai suvalstybino bažnyčių brangenybes auksą, sidabrą ir pan. Jau ir anksčiau maldos namai ir bet koks jų turtas (namai, žemė, inventorius) buvo laikomi valstybės nuosavybe. Prie šventovių turėjo susidaryti 20 asmenų komitetai, kuriems valdžia pagal nustatytas sąlygas ir pasirašytą sutartį galės nuomon atiduoti pastatus ir jų inventorių. Visi kunigai su vyskupu J. Ciepliaku priešakyje tvirtai laikėsi tokio nusistatymo: sutarčių dėl šventovių išnuomojimo visai nepasirašinėti, profaniškiems reikalams neduoti liturginių indų kaip skirtų Dievo kultui, ir toliau mokyti vaikus bei suaugusius religijos tiesų (katekizuoti).
Jau 1922 m. pradžioje vysk. J. Ciepliakas buvo išleidęs raštą kunigams, primindamas, kad visi valdžios reikalavimai yra neteisėti. Ir kai Jaroslavlio klebonas kun. Rutkauskas telegrama užklausė, ar duoti valdžios atstovams inventoriaus sąrašą, gavo vyskupo atsakymą: „Reikalavimas neteisėtas! Inventoriaus neduoti!“
Šv. Stanislovo šventovės klebonas kun. Junevičius, pamatęs šventovėje GPU agentus, suriko: „Išeikit lauk!“ Minios apsuptas, jis laikė pamaldas iki vakaro, o paskui kažkur dingo už altoriaus (tai įvyko 1922 m. birželio 22 d.). Šv. Kotrynos šventovėje kun. P. Chodnevičius neleido GPU agentui apžiūrėti ant altoriaus esančios „spintelės“ (tabernakulio), jis pareiškė: „Tik per mano lavoną galėsi prieiti! „Šventovėje buvę žmonės meldėsi ir gynė Švenčiausiąjį (1922 m. birželio 24 d.). Pirmosios Rotos šventovėje, kur buvo kunigų seminarija, 1922 m. gruodžio 5 d. GPU rado apie 30 asmenų su kunigais – Pronckiečiu, Rutkausku ir Chviedzko. Milicija visus pašalino ir šventovę uždarė.
1922 m. spalio 28 d. įvyko Vyborgo parapijiečių susirinkimas, niekas nesutiko pasirašyti sutarties. Panašiai buvo ir kitur: Nekalto Prasidėjimo šventovėje (kun. A. Vasilevskis), Šv. Pranciškaus (kun. Janukovičius), Nekalčiausios Marijos Širdies (kun. Maleckis), Šv. Bonifaco (prel. K. Budkevičius), Šventosios Dvasios (kun.Feodorovas) ir Švč. Jėzaus Širdies, kur klebonu buvo kanauninkas Teofilius Matulionis.
1922 m., uždarinėjant visas Petrapilio katalikų bažnyčias, atėjo eilė ir Švč. Jėzaus Širdies šventovei. Tačiau 1922 m. gruodžio 5 d. bažnyčios, esančios iškilioje ir atviroje vietoje, atvykusi komisija uždaryti nesiryžo dėl didelio, itin smarkavusio vėjo … Švč. Jėzaus Širdies, kun. T. Matulionio statyta bažnyčia buvo uždaryta gruodžio 7 d., uždarymo pagrindas – sutarties dėl naudojimosi ja ir jos turtu nepasirašymas. Grupei besimeldžiančių moterų, atsisakius pasirašyti sutartį, buvo pasiūlyta išeiti iš šventovės. Su kūdikiu atėjusi mergina nuėjo į klebono butą, kad ten pakrikštytų atneštąjį kūdikį. Paskui buvo uždarytos ir užantspauduotos ketverios šventovės durys. Raktai ir antspaudai , o taip pat uždarymo akto nuorašas palikti saugoti kan. T. Matulioniui.
Paėmę į savo rankas valdžią, bolševikai Petrapilyje apkarpė gyvenamąjį žmonių plotą. Ir kan. Teofiliui teko gyventi viename bute su ortodoksų kunigu. Kiekvienam buvo atskiras kambarys, bet vienas šalia kito. Gražiai sugyvendamas su juo, kan. Teofilius savo kambario nakčiai paprastai nerakindavo, tačiau kažkodėl vieną kartą buvo užsirakinęs. Naktį išgirdo, kad kažkas bando į jo kambarį įsibrauti. Dėjosi negirdįs…
„Tiek išvargau, kad nutariau tave nužudyti ir tokiu būdu atsikratyti tokios kankinančios pareigos!“… Dabar buvo susitarta, kad tuos pranešimus redaguos abu kartu, o į tam tikrą dėžutę juos nešios kas dvi savaitės vienas…
