Vyskupo Teofiliaus Matulionio laiškas legendiniam kunigui Zigmui Neciunskui-Elytei, žinomam partizanų ryšininkui, Sibiro misionieriui, artimam Adolfo Ramanausko Vanago bendradarbiui suteikusiam jam ir Santuokos sakramentą Nedzingės bažnyčioje. Laiškas parašytas 1955 metais rugsėjo 18 dieną, tuo metu vyskupas Teofilius kalėjo Potmos invalidų namuose, o kunigas Zigmas Neciunskas už pagalbą partizanams taip pat buvo įkalintas Rusijos lageriuose.
Garbė Jėzui Kristui per amžius.
Aukštai Gerbiamas, Brangus ir Mylimas kunige Zigmai!
Už labai malonų, gražios nuotaikos, pilną gražių ketinimų laišką nuoširdžiai dėkoju. Džiugu, kad jau greit baigiate trėmimo kryžių nešti. Duok Dieve kuo greičiau grįžti į mylimą Tėvynę ir pasilsėjus vėl stoti į Viešpaties Vyniną dirbti, panaudojant per tiek metų įgytus patyrimus. Jei į Tėvynę negalima būtų vykti, tai prašom pas mus į Potmą, arba nors pakelyje užeiti pas invalidus. Tikinčiųjų čia yra apie 40 asmenų. Išvykus prelatui [Povilui] Pukiui į Lietuvą, tėvui Vandelinui Javorkai SJ į Čekoslovakiją, likau vienišas, neturiu galimybės confes. [išpažinties] atlikti. Atnašauju – Išganytojas, dėkui Jam, aplanko. Labai dėkoju kunige Zigmai už preces [maldas]. Jaučiu, kad tik dėka gerų žmonių maldoms, Aukščiausis prikėlė iš mirties patalo [nuo 1953 spalio 1 d. iki 1954 liepos 27 d.]ir dabar pakenčiamai girgždu. Aš iš savo pusės irgi kasdien pavedu Jėzaus ir Marijos Širdims visus Kaišiadoriečius, visus tautiečius ir bendrai visus pro Christo ir Jo reikalus patientes [už Kristų ir Jo reikalus kenčiančius]. Už medikamentus nuoširdžiai dėkui, kol kas ne stokoju.
Vyskupas Kazimieras Paltarokas susirgo, negali (ilgesnį laiką) nei sėdėti, nei stovėti, ir dėl to rugpjūčio 28 d. konsekracijos kanauninko Maželio ir dr. Prof. dekano Steponavičiaus nebuvo, atidėta. Žada vyskupas Kazimieras važiuoti į Lvovą gydytis, nes ten esąs vanduo, kurs skaldąs inkstų ir pūslės akmenis. Kada sugrįš tada tik bus konsekracija. Gaila, duok Dieve sveikam grįžti. Gal ir girdėjai – birželio 24 d. prelatas Bernardas Sužiedėlis grįžo į Tėvynę, pailsėjęs Birštone, apsigyveno sine officio [be pareigų] Žiežmariuose. Kancleris Stasys Kiškis pavasary baigė kryžiaus kelią, į Lietuvą neleido, apgyvendino Krasnojarske, po keleto mėnesių už dvasinius patarnavimus ištrėmė už 450 kilometrų į šiaurę nuo Krasnojarsko į taigos užkampį Fanačetą, kame tarnauja laiškanešiu su 120-150 rublių į mėnesį alga. Kunigas Liudvikas Puzonas, regis, birželio mėn. irgi baigė „akademiją“ [lagerį] ir tapo apgyvendintas Troicko-Pačiorske (Komija). Kunigas Jonas Kaušyla rugpjūčio 2 dieną grįžo į Tėvynę ir dvasinės valdžios laikinai paskirtas Šiluvon prie Marijos šventovės. Turi viltį grįžti į Pivašiūnus. Prelatas Juozas Matulaitis Labukas tebevargsta Karagandoje, o kanauninkas Matas Cijūnaitis baigęs Odisėją, guli ant mirties patalo gražiuose Žasliuose. Vyskupas Pranciškus Ramanauskas Abeze įšventino į kunigus Alfonsą Svarinską buvusį Kauno kunigų seminarijos auklėtinį ir daktarą iš Latgalijos abu viri secundum cor Jesu. [vyrai pagal Jėzaus Širdį] Kunigas Vladas Mironas mirė Vladimire, kame ir aš nuo 1948 m. balandžio 25 d. iki 1954 m. gegužės 28 d. gyvenau.
Prašau perduoti mano nuoširdų sveikinimą ir karštus linkėjimus viso gero Ekscelencijai, kanauninkui Juozui Želviui, kanauninkui Steponui Telksniui ir visiems tėveliams [kunigams] et [ir] tautiečiams.
Su Dievu. Aukštai gerbiąs ir milęs Kristuje + Theophilus.
p.s. Pridedu foto.
Šis palaimintojo laiškas yra vienas iš šimtų jo laiškų, nesvarbu ar rašė sveikinimus, ar rašė kunigams ar giminaičiams ar net nepažįstamiems – visuose jo laiškuose jaučiame didžiulę pagarbą žmogui, dėmesį, meilę, rūpestį. Štai šiame laiške jis kaip tikras tėvas domisi ir dalinasi, jam įdomu kur kunigas gyvena, ką jis veikia, sielojasi dėl vargų ir džiaugiasi dėl kiekvieno. Dalinasi savo išgyvenimais, su kiekvienu bendravo ne iš aukšto, o kaip su sau lygiu.
Palaimintojo Teofiliaus tėviška širdis ir šiandien mus laimina ir mus lydi. Jis yra pas Viešpatį, bet jam esame mes ir toliau įdomūs, tik šiandien jis siunčia mums jau kitokius laiškus – Dievo malonių laiškus, už mus melsdamasis, mus užtardamas, todėl nenuostabu, kad tiek įvairių malonės ženklų sulaukiame užtariant šiam tėviškajam Ganytojui. Kviečiame savo reikaluose, rūpesčiuose, ligose, abejonėse, neramumuose pasitikėti palaimintojo Teofiliaus malda, užtarimu, šaukimės jo ir dėkokime Dievui už tokį nuostabų Ganytoją ir Tėvą – Teofilių Matulionį.
