Rugsėjo 27 dieną, prasidėjus naujiems akademiniams mokslo ir formacijos metams, visa Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos bendruomenė, atsiliepdama į J. E. Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko kvietimą, jau tradiciškai, kaip piligrimai, atvyko prie pal. vyskupo ir kankinio Teofiliaus sarkofago šlovinti Dievo.
Seminaristai drauge su tikinčiaisiais, susirinkusiais į pal. Teofiliaus koplyčią, meldėsi adoracijoje, kurią tiesiogiai transliavo Marijos radijas. Vėliau buvo švęsta Eucharistija, kuriai vadovavo seminarijos rektorius kun. Andžej Šuškevič, liturgijos metu giedojo seminarijos choras, vadovaujamas dėst. Živilės Tamaševičienės.
Per homiliją seminarijos rektorius kun. Andžej Šuškevič gretino pal. Teofiliaus ir Kristaus kankinystę. Magnificensija atkreipė tikinčiųjų dėmesį į tai, kad Jėzus Golgotoje tarsi buvo panardintas į žmogaus nuodėmingumo tamsą, tačiau tamsa neužgožė gerumo, gailestingumo ir meilės šviesos, spindėjusios net Viešpačiui kabant ant Kryžiaus. Panašiai ir pal. Teofilius, atsidūręs blogio ir neapykantos tamsoje, išliko ištikimas Viešpačiui. Išorinė tamsa neįveikė pal. Teofiliaus viduje esančios Dievo gailestingumo šviesos, kurios nesugebėjo užgesinti nei kamerų grotos, nei žiaurios lagerių sąlygos, nei mirtina injekcija.
Antroji homilijos dalis buvo kreipimasis į seminaristus, kurie, anot pamokslininko, savo gyvenime, prieš akis turėdami mūsų tautos didvyrio pal. Teofiliaus tikėjimo liudijimą, turi pašaukimą tapti Alter Christus – kitu Kristumi. Rektorius pabrėžė, kad kunigiško gyvenimo, tarnystės bei pašaukimo negalima susiaurinti vien tik iki sakramentinių patarnavimų. Kunigais esame ne tik prie altoriaus ar klausykloje, kunigais turime būti kiekvienoje kasdieninio gyvenimo situacijoje ir aplinkybėse.
Pamokslo metu rektorius atkreipė seminaristų dėmesį į tai, kad Dievo tautos balsas aiškiai parodo, jog ir seminaristų atžvilgiu turima didelių lūkesčių. Seminarijoje ruošiamasi labai svarbiai, labai kilniai ir labai nelengvai misijai. Dievo tautos nariams būti Alter Christus – kitu Kristumi. Pašaukimas į kunigystę neišvengiamai talpina savyje aukos dvasią: gebėjimą dovanoti save, laiką, talentus ir jaunystę. Kunigystė talpina savyje kankinystę, suprastą kaip nuolatinę kovą su nuodėme, su netinkamais ir kenkiančiais dvasinio tobulėjimo polinkiais. Tokiai kankinystei reikia sąmoningo įsipareigojimo ir nuolatinio budėjimo. Apaštalas Paulius savo mokinį ir bendradarbį Timotiejų ragina kovoti šauniojoje tikėjimo kovoje, pagauti amžinąjį gyvenimą (1 Tim 6,12). Kovoti nėra lengva. Didžiulė šių dienų pasaulio pagunda yra noras įsipatoginti, pasislėpti vien funkcijoje, ieškoti komforto.
Daugelio šventųjų, kaip ir pal. Teofiliaus gyvenimas liudija, kad kovoti šauniojoje tikėjimo kovoje yra įmanoma. Būnant prie palamintojo relikvijų buvo melsta užtarimo, kad seminaristai nepritrūktų nei jėgų, nei motyvacijos panašėti į Kristų- Kenčiantį tarną.
Klr. Tautvydas Dikčius
