vęsdama pirmąjį gavėnios sekmadienį Katalikų Bažnyčia visame pasaulyje skaito ištrauką iš Evangelijos pagal Matą, kurioje pasakojama apie gundymus, Jėzaus patirtus dykumoje. Kiekvienas žmogus yra velnio gundomas. Skirtingomis aplinkybėmis ar kokiu nors ypatingu gyvenimo momentu piktasis atsiranda kiekvieno mūsų gyvenime ir pasiūlo, rodos, labai daug, už ne tokią jau didelę kainą: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“ (Mt 4, 9).
Leningrade kalinčiam Dievo tarnui, tuo metu išsekusiam, alkanam ir iškankintam Teofiliui Matulioniui, KGB irgi siūlė daug – laisvę už visai nedidelę kainą – už parašą bendradarbiauti. Prelatas Stanislovas Kiškis užrašė štai tokią istoriją:
„Vieną kartą 1930 metų pavasarį kažkodėl vyskupas pašaukiamas tardymui dienos metu, netgi rytą. Tai būdavo didelė retenybė ir visuomet sukeldavo nerimą, laukiant permainų. Viršininkas klausia kalinį:
– Ko čia sėdi?
– Juokingas klausimas, – atsako vyskupas, – pasodinote, tai ir sėdžiu!
– Jei panorėtum, jau šiandien galėtum būti laisvas!
– Įdomu, kokiu gi būdu? – sako vyskupas, apsimesdamas nesuprantąs reikalo.
– Labai paprastai: pasirašyk, kad pranešinėsi apie kunigus ir parapijiečius!
– Dabar labai nepatogu, – sako vyskupas, – iš kalėjimo paleistąjį parapijiečiai iš karto įtars, kad užverbuotas…
– Tai mes galime paleisti dar kelis asmenis, tarp kurių bus ir neužverbuotų… Tada žmonės to nepastebės!
Vyskupas pareiškė, kad iš to nieko nebus – jis griežtai atsisakė pasirašyti todėl, kad jo sąžinė neleidžianti to daryti“[1].
Kaip velnias Jėzui, taip ir KGB agentas vyskupui Teofiliui pasiūlė TIK nusilenkti, pasirašyti. Rodos, galima būtų leistis į tokį kompromisą: pasirašyti, nusilenkti, paskui gauti laisvę ir toliau ramiai sau gyventi, nejaučiant nuolatinių nepriteklių ir apribojimų. Ne vienas tuo metu buvo pasirašęs bendradarbiauti su valdžia, tačiau nebendradarbiavo, tik apsimetė, kad yra jai lojalūs, o ir gyventi jiems buvo paprasčiau ir saugiau.
Teofilius Matulionis nesileido į kompromisus su sąžine, nebandė kovoti su blogiu jo paties ginklais: veidmainyste, gudrumu, apgaule. Jis išliko tvirtas ir ištikimas tiesai, sąžinei, Dievui. Už tai sumokėjo tais pačiais 1930-aisiais metais – buvo paskelbtas sprendimas jį ištremti į Solovkus dešimčiai metų.
Arkivyskupas Teofilius Matulionis šio tik vieno iš daugybės aprašyto „gundymo“ atveju parodė bekompromisę ištikimybę Dievui ir žmonėms, kuriems ir už kuriuos buvo atsakingas. Tai ir yra šventumas: būti ištikimam iki galo, beatodairiškai liudyti tiesą.
Daugiau informacijos apie garbingąjį Teofilių Matulionį – www.teofilius.lt
[1] Prel. Stanislovas Kiškis, Arkivyskupas Teofilius Matulionis, Savastis, Vilnius 2008, 51 psl.
Vilniaus arkivyskupija http://www.vilnensis.lt/sekmadienio-pasisnekejimai-apie-arkivyskupa-teofiliu-matulioni/
Švęsdama pirmąjį gavėnios sekmadienį Katalikų Bažnyčia visame pasaulyje skaito ištrauką iš Evangelijos pagal Matą, kurioje pasakojama apie gundymus, Jėzaus patirtus dykumoje. Kiekvienas žmogus yra velnio gundomas. Skirtingomis aplinkybėmis ar kokiu nors ypatingu gyvenimo momentu piktasis atsiranda kiekvieno mūsų gyvenime ir pasiūlo, rodos, labai daug, už ne tokią jau didelę kainą: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“ (Mt 4, 9).
Leningrade kalinčiam Dievo tarnui, tuo metu išsekusiam, alkanam ir iškankintam Teofiliui Matulioniui, KGB irgi siūlė daug – laisvę už visai nedidelę kainą – už parašą bendradarbiauti. Prelatas Stanislovas Kiškis užrašė štai tokią istoriją:
„Vieną kartą 1930 metų pavasarį kažkodėl vyskupas pašaukiamas tardymui dienos metu, netgi rytą. Tai būdavo didelė retenybė ir visuomet sukeldavo nerimą, laukiant permainų. Viršininkas klausia kalinį:
– Ko čia sėdi?
– Juokingas klausimas, – atsako vyskupas, – pasodinote, tai ir sėdžiu!
– Jei panorėtum, jau šiandien galėtum būti laisvas!
– Įdomu, kokiu gi būdu? – sako vyskupas, apsimesdamas nesuprantąs reikalo.
– Labai paprastai: pasirašyk, kad pranešinėsi apie kunigus ir parapijiečius!
– Dabar labai nepatogu, – sako vyskupas, – iš kalėjimo paleistąjį parapijiečiai iš karto įtars, kad užverbuotas…
– Tai mes galime paleisti dar kelis asmenis, tarp kurių bus ir neužverbuotų… Tada žmonės to nepastebės!
Vyskupas pareiškė, kad iš to nieko nebus – jis griežtai atsisakė pasirašyti todėl, kad jo sąžinė neleidžianti to daryti“[1].
Kaip velnias Jėzui, taip ir KGB agentas vyskupui Teofiliui pasiūlė TIK nusilenkti, pasirašyti. Rodos, galima būtų leistis į tokį kompromisą: pasirašyti, nusilenkti, paskui gauti laisvę ir toliau ramiai sau gyventi, nejaučiant nuolatinių nepriteklių ir apribojimų. Ne vienas tuo metu buvo pasirašęs bendradarbiauti su valdžia, tačiau nebendradarbiavo, tik apsimetė, kad yra jai lojalūs, o ir gyventi jiems buvo paprasčiau ir saugiau.
Teofilius Matulionis nesileido į kompromisus su sąžine, nebandė kovoti su blogiu jo paties ginklais: veidmainyste, gudrumu, apgaule. Jis išliko tvirtas ir ištikimas tiesai, sąžinei, Dievui. Už tai sumokėjo tais pačiais 1930-aisiais metais – buvo paskelbtas sprendimas jį ištremti į Solovkus dešimčiai metų.
Arkivyskupas Teofilius Matulionis šio tik vieno iš daugybės aprašyto „gundymo“ atveju parodė bekompromisę ištikimybę Dievui ir žmonėms, kuriems ir už kuriuos buvo atsakingas. Tai ir yra šventumas: būti ištikimam iki galo, beatodairiškai liudyti tiesą.
