Paskutinis Leningrado vyskupas apie Teofilių Matulionį

Mielasis kunige,

pagirtina Jūsų mintis supažindinti visuomenę su taip nuo­pelningu gyvenimu mons. Teofiliaus Matulionio [autorius rašo Matuliams], Leningrado vyskupo pagalbininko, vėliau Kaišiadorių vyskupo Lietuvoje, mirusio kaip tikėjimo išpažinėjo Sibiro kalė­jimuose. (Arkiv. T. Matulionis mirė Lietuvoje 1962 m. Gandas apie jo mirtį Sov. Sąjungoje buvo daug ką suklaidinęs. – red. pastaba).

Iki rusų revoliucijos jo kasdieninis gyvenimas buvo dar­bas parapijoje, kurioje gyveno labai uolūs katalikai. Su revoliu­cija kilo religinės laisvės svajonė, kuri betgi greitai išnyko. Pirmasis aktas bolševikų, atėjusių valdžion, buvo valstybės ir tikinčiųjų Bendrijų atskyrimo įstatymas, išleistas 1918 m. sau­sio 21 d. Tai buvo visiškas valstybės supasaulietinimas, kuris nebepripažino tikinčiųjų Bendrijos. Kulto pastatų naudojimas buvo pavestas dvidešimties tikinčiųjų būriui, atsakingam prieš valstybę. Kunigai tebuvo tų grupių tarnai.

Negalima mokyti katekizmo vaikų iki 18 metų. Antireliginė propaganda leidžia­ma (ta propaganda buvo varoma pasibaisėtinu mastu ir formo­mis). Tai buvo tikras religinis karas, prasidėjęs su negirdėtu įnirtimu. Mogilevo arkivyskupas Roppas buvo suimtas 1919 m. po Ve­lykų, paskui išsiųstas Lenkijon mainais už vieną svarbų komunistą. Vyskupas pagalbininkas Ciepliakas, administravęs vyskupiją, įsakė savo kunigams neapleisti savo tikinčiųjų tuo baisiu išbandymų metu ir pasilikti su jais.

Mons. Matulionis pakluso; buvo paskirtas Švenčiausiosios Jėzaus Širdies parapijos klebonu Nevskaja Zastava Petrapilio prie­miestyje. Statoma šventovė dar neturėjo nei stogo, nei durų, nei langų. Drąsiai ėmėsi darbo mons. Matulionis toje darbininkų parapijoje. Jis užbaigė šventovės darbus bei įrengimus, nors tai nebuvo lengva anarchijos, teroro ir neapsakomo vargo laikotar­piu.

Ir tai ne vien dėl to, kad siautė nežabotos revoliucinės aist­ros. Tai buvo principo vykdymas: komunistų partija siekė sukurti naują pasaulį, būtent materialistinio socializmo radikaliausia for­ma. Dėl to reikėjo sugriauti senąjį pasaulį iki pačių pamatų. Vi­sos organizacijos buvo uždraustos, išskyrus komunistų partijos. Tai lietė ir tikinčiųjų Bendrijas, ypač katalikų.

Pastaroji policijos buvo laikoma kontrrevoliucininkų lizdu ir taip traktuojama. Ku­nigai ekonominio gyvenimo tvarkytojų buvo įrikiuoti žemiausion kategorijon, būtent parazitų. GPU laikė juos nepataisomais poli­tiniais ligoniais.

Petrapilio šventovės buvo uždarytos 1922 m. ne­va dėl nesudarymo reikalaujamų kulto grupių. Mons. Ciepliakas ir 14 Leningrado kunigų buvo teisiami revoliucinio tribunolo Maskvoje už priešinimąsi atskyrimo įsta­tymui, religinių nuosavybių nusavinimo dekretui ir už katekizmo mokymą.

Arkivyskupas buvo nuteistas mirti, bet bausmė pakeis­ta 10 metų kalėjimo. Kun. Budkevičius (Budkiewicz), Petrapilio dekanas, buvo nuteistas mirti ir sušaudytas Lubiankos kalėjimo kieme 1923 m. kovo 30, t. y. Didįjį Penktadienį. Vysk. Fiodorovas (Fiodorov), Rytų apeigų, buvo nuteistas kalėti 10 metų, kiti ku­nigai – po trejus metus. Pastarieji juos atsėdėjo Sokolnikų kalėji­me Maskvoje. Jų tarpe buvo ir mons. Matulionis.

Kunigai, atlikę savo bausmes, grįžo į Leningradą 1925 m. Šventovės buvo atidarytos. Mons. Matulionis vėl ėmė dirbti pa­rapijoje. Tai buvo nuolankus kunigas, diskretus, labai geras, labai pamaldus ir labai mylintis savo tėvynę Lietuvą. Mons. Ciepliakas buvo ištremtas Lenkijon 1924 m. Kan. Maleckis, Kirilovskaja (prie Peski) parapijos klebonas, buvo pa­skirtas Mogilevo vyskupijos administratoriumi.

1925 m. spalio mėnesį atvyko pirmą kartą Rusijon vysk. d’Herbigny. Dar du kartus buvo atvykęs 1926 m. Tada, t. y. 1926 m., jis įvykdė Šv. Sosto sprendimus: Rusija buvo suskirstyta į ke­letą vyskupijų, valdomų apaštalinių administratorių. Minskui buvo paskirtas mons. Sloskans ir įšventintas vyskupu, Maskvai – mons. Neveu, Leningradui – mons. Maleckis. Pastarąjį įšventino vysku­pu pats mons. d’Herbigny Marijos šventovėje (Notre-Dame de France).

Kitos vyskupijos – Kijevo, Charkovo, Sibiro – buvo pati­kėtos apaštaliniams administratoriams nevyskupams. Visa tai labai nepatiko sovietinei valdžiai, nors ji atskyrimo įstatyme pareiškė nesidominti vidiniu Bendrijų gyvenimu.

Mons. Maleckis turėjo daug sunkumų su GPU, kuri ištrėmė jį pagaliau 1927 m. gegužės mėnesį į Archangelską. Privertė jį pa­sirašyti dokumentą, kad jis ten vykstąs „dobrovolno“, t. y. savo noru. GPU kalboje tai reiškia, kad pats pasmerktasis vyksta paskirton vieton, bet ne etapais – iš vieno kalėjimo į kitą su būriu kalinių.

Leningrado tikintieji po kelių mėnesių turėjo drąsos nueiti į GPU ir klausti, kodėl buvo suimtas jų vyskupas. Jiems buvo at­sakyta, kad jis nebuvo suimtas – savo noru išvyko į Archangelską. Sužinojęs apie tą atsakymą, mons. Maleckis sugrįžo į Leningradą ir ėmė vėl eiti pareigas dideliam GPU nustebimui, kuri pradžioje nieko jam nedarė.

1929 m. vasario 9 d. Kirilovskajos koplyčioje labai slaptai mons. Maleckis įšventino vyskupu mons. Matulionį, paskirtą Matregos vyskupu ir Leningrado vyskupo pagalbininku. Suimtieji kunigai buvo išgabenti į Solovkus, ten esantį garsųjį rusų vienuolyną Baltosios jūros saloje, kurį GPU pavertė kalė­jimu.

Vien jo vardą išgirdę Rusijos gyventojai drebėjo iš baimės, nes niekad negalėjo būti tikri, kad ir jie ten nepateks. Toje vieto­vėje mons. Matulionis praleido keletą metų. Kunigai, kurie ten kalėjo kartu su juo, sako, kad jis visuomet buvo Dievo žmogus, taikus, drąsinantis, guodžiantis bendro vargo draugus savo žo­džiu ir pavyzdžiu. Ten jis buvo iki 1933 m., kai Lietuvos vyriausybė iškeitė kalinius kunigus į komunistus, suimtus Lietuvoje.

Mons. Matulionio nuotrauka, padaryta jam atvykus į savo šalį, rodo sunykusįjo veidą, prigesusias akis, suvargimą. Ji geriau liudija nei aprašymas barbariško režimo, kurį turėjo iškentėti ana­me kalėjime.

Išvykstant kunigams iš Rusijos, GPU šefas vietoj atsisvei­kinimo tarė: „Įsidėmėkite – mes jus atrasim“. Tai buvo pareiš­kimas, rodąs rusų nusistatymą pavergti Baltijos kraštus.

Po išlaisvinimo mons. Matulionis nuvyko į Romą, kur pa­garbiai buvo priimtas popiežiaus Pijaus XI. Pastarasis išsiuntė jį lankyti lietuvių kolonijų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Grįžda­mas iš ten, jis sustojo Romoje, kur aš turėjau progą jį pamatyti. Jo sveikata buvo sustiprėjusi, laikysena visuomet rami ir susikaupusi. Vėliau popiežius jam pavedė Kaišiadorių vyskupiją Lie­tuvoje.

Jis, kaip ir visuomet, buvo atsidavęs, ištikimas ganytojas, mylimas savo tikinčiųjų ir kunigų. Buvusius savo bendrabrolius Rusijoje, kai šie atvykdavo jo aplankyti, priimdavo su džiaugs­mu ir gerumu. Prasidėjus karui, jis pasiliko su savo tikinčiaisiais per visą kietos vokiečių okupacijos metą. Ją pakeitė rusų okupacija, kuri buvo dar blogesnė. Bet jis pasiliko savo pareigose.

Rusai, žino­ma, pradėjo antireliginę propagandą. Vyskupas, kuris karčia savo patirtimi buvo pažinęs bolševikų policijos metodus, turėjo hero­jišką drąsą parašyti ganytojinį laišką, perspėjantį jaunimą nestoti į komunistų jaunimo organizaciją (komsomol).

Rytojaus dieną jis dingo, ir ilgai nebuvo jokių žinių apie jį. Prieš maždaug dvejus metus Romą pasiekė žinia, kad jis mirė vienoje Sibiro koncen­tracijos stovykloje. Gerasis Ganytojas apvainikavo savo egzistenciją, atiduo­damas savo gyvybę už savo avis. Jis mirė už tikėjimą: tai tikras kankinys. Priimkite, mielas kunige, nuoširdžios pagarbos pareiškimą mūsų Viešpatyje.