Mykolas Giedraitis, penkioliktajame amžiuje gyvenęs baltųjų augustinų ordino pasaulietis – Bažnyčios palaimintasis. Tai patvirtino popiežius Pranciškus įgaliodamas skelbti dekretą dėl Mykolo Giedraičio beatifikacijos.
Popiežius Pranciškus audiencijoje Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektui įgaliojo jį paskelbti dekretą, kuriuo pripažintos Dievo Tarno Mykolo Giedraičio herojiškos dorybės ir patvirtintas jo kultas nuo neatmenamų laikų. Kulto patvirtinimas šiuo atveju reiškia Dievo tarno vad. ekvipolentinę (lygiavertę) beatifikaciją.
Popiežiaus audiencija Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektui kardinolui Angelo Becciu įvyko trečiadienį, lapkričio 7 d. Nuo šios dienos Mykolas Giedraitis – palaimintasis.
Mykolas Giedraitis nuo mažens būdamas šlubas ir mažo ūgio, šalindamasis „pasaulio tuštybių”, Bistricoje stojo į reguliarus Atgailos (de poenitentia) kanauninkus. Baigęs studijas Krokuvos universiteto menų ir filosofijos bakalauro laipsniu (1460), jis pasižymėjo labai pamaldžiu gyvenimu ir tapo užsidariusiu vienuoliu. Mirė po šv. Kazimiero mirties praėjus 14 mėnesių. Apie Giedraitį pirmas autentiškų žinių davė XVI a. pradžioje kronikininkas Miechovita. Nuo 1544 m. jis yra liaudies laikomas palaimintuoju.
Iškilusis Mykolas Giedraitis, kilęs iš kunigaikščių Giedraičių giminės, gimė 1425 metais Giedraičiuose (pagal kitus šaltinius – Videniškiuose), netoli Vilniaus.
Nuo pat gimimo buvo silpnos sveikatos, vaikystėje sunkiai sirgo, augo luošas, vaikščioti galėjo tik su ramentais, visam gyvenimui liko mažaūgis. Tėvai savo ligotu sūnumi beveik nesirūpino, neišmokė net skaityti. Mykolas negalėjo dalyvauti bendraamžių veikloje, dažnai laiką leido pats vienas ir taip išsiugdė polinkį gyventi vienatvėje. Toks asketinių dorybių praktikavimas XV a. Lietuvoje mums primena ir tuos kraštus, kur dar vėlyvosios antikos laikais pražydo krikščionybė. Pagaliau ir Lietuvoje sekti Kristumi atsirado geros sąlygos. Pajutęs pašaukimą vienuoliniam gyvenimui, M. Giedraitis kreipėsi į Atgailos regulinių kanauninkų, vadinamųjų baltųjų augustinų, Bistryčios vienuolyno (apie 40 km šiaurės vakarų kryptimi nuo Vilniaus) priorą Augustiną, kuris patenkino šio kandidato prašymą. Įvilko jį į baltus vienuolio drabužius, kur ant balto škaplieriaus, krūtinės lygmenyje, buvo išsiuvinėta raudonos spalvos širdis su kryžiumi.
Netrukus kartu su vienuolyno vyresniuoju nuvyko į Krokuvoje prie Šv. Morkaus bažnyčios įkurdintą ordino vienuolyną, kuriame iš pradžių išmoko skaityti ir rašyti, kad galėtų studijuoti Krokuvos akademijoje.
Istoriko Alberto Kojelavičiaus raštuose buvo aptikta Krokuvos akademijos aktų kopija. Ten rašoma, jog Krokuvos universitete viešosiose universitetinėse studijose Lietuvos kunigaikštis Mykolas Giedraitis studijavo 1461 – 1465 m. ir įgijo menų ir filosofijos mokslų bakalauro laipsnį. Svarbu pabrėžti, jog Mykolas Giedraitis buvo pirmasis studentas iš Lietuvos Krokuvos Jogailaičių universitete XV amžiuje. Regulinių kanauninkų ordinas išgarsėjo būtent dėl Mykolo Giedraičio, nors ir iki jo ordino vienuolynuose gyveno daug pamaldžių vienuolių. Bažnyčios enciklopedijoje Mykolas Giedraitis įvardijamas kaip brangus ordino perlas.
Po kelerius metus trukusių studijų, kurių esmė buvo dvasinio gyvenimo pagilinimas, likusį gyvenimą praleido Šv. Morkaus vienuolyne, dirbdamas paprastu zakristijonu. Pal. M. Giedraičio gyvenimas Krokuvoje – tai po sunkios dvasinės kovos pasiektas visiškas išsiskleidimas dorybių, kurioms pagrindas jau buvo padėtas Lietuvoje. Netrukus vienuolyne baigė naujokyną bei davė pirmuosius įžadus.
Fizinis netobulumas lėmė Mykolo Giedraičio pasinėrimą į dvasinį gyvenimą, vienatvę. Jam sunkiai sekėsi prisiderinti prie kitų brolių gyvenimo, tačiau nepaisant to, jis mokėsi palaikyti su jais ryšį. Jis žengė pirmyn, ieškodamas krikščioniškojo tobulumo. Asketinis vienuolyno gyvenimas paveikė ir Mykolo Giedraičio būdą. Krokuvoje prie Šv. Morkaus bažnyčios esantis vienuolynas pasižymėjo griežta regula. Ten buvo natūralu marinti savo kūną įvairiomis praktikomis. Valandų liturgija buvo atliekama net ir naktimis. Regulos laikymąsi prižiūrėjo vienuolyno vyresnysis. Stiprinti pašaukimą jam padėjo nuodėmklausys Jonas.
Krokuvoje Mykolas Giedraitis gyveno mažytėje celėje prie bažnyčios durų. Tokiu būdu pati vienuolyno bažnyčia tapo jo antraisiais namais, kuriose jis išbūdavo ilgas valandas. Kunigo įšventinimo jis neturėjo, todėl patarnaudavo šv. Mišias aukojantiems kunigams, tvarkė bažnyčią, puošė altorius, priiminėjo nesibaigiantį lankytojų srautą. Daug laiko skyrė ilgai ir intensyviai maldai, buvo ištikimas ordino regulai ir griežtai laikėsi visų joje numatytų maldos praktikų. Savo celėje turėjo tik paprastus baldus ir būtinus buities reikmenis.
Gyvenimą maldoje lydėjo pasninkas – tik tris dienas per savaitę pal. M. Giedraitis stiprindavo savo kūną maistu. Praktikavo nepaprastai griežtą askezę. Kūno ramdymą papildė karštas atsidavimas maldai vietose nuošaliose nuo žmonių akių. Įstojęs į vienuolyną, niekada nebevalgė mėsos, dažnai apsiribodavo tik duona ir druska. Pagal to laikmečio tradicijas kasdien taikė sau vadinamąją discipliną – nusiplakimą, ilgai melsdavosi.
Siekti dvasinio gyvenimo tobulumo Mykolui Giedraičiui padėjo malda į Nukryžiuotąjį Jėzų. Jis ilgas valandas praleido prie kryžiaus bažnyčios centre (dabar tas kryžius yra centriniame altoriuje). Mąstydamas apie kryžių, jis gilino savo meilę Dievui ir artimiesiems. Uoli meditacija atvedė jį prie kontempliacinės maldos, kuri visam laikui tapo jo negęstančio džiaugsmo šaltiniu. Savo dvasiniu gyvenimu Mykolas Giedraitis priartėjo prie ribos, kurią pasiekdavo didieji viduramžių mistikai.
Jo atsidavimas maldai ir artimo meilės tarnystei juo labiau įstabus, kad tai buvo žmogus nuo savo jaunystės kentęs fizinę negalią. Užuot buvęs našta kitiems, jis tapo pagalbininku jų sielovados darbe. Laisvu nuo maldos metu gamindavo dėžutes, kuriose kunigai ligoniams nešdavo Švenčiausiąjį sakramentą.
Vienuolyno dvasinei aurai didžiausios įtakos turėjo garsusis pamokslininkas Jonas Kapistranas (vėliau paskelbtas šventuoju). Šv. Jono Kapistrano skelbtos idėjos veikė jaunųjų vienuolių protą ir kaitino širdis. Krokuvoje Mykolas Giedraitis bendravo su įvairiais dideliu pamaldumu ir giliomis žiniomis garsėjančiais žmonėmis. Jo bičiuliai buvo: Jonas Kantas (šventasis), Izaijas Boneris (palaimintasis), Simonas iš Lipnicos (šventasis), Stanislovas Kazimierietis (palaimintasis).
Bažnyčioje Mykolas Giedraitis susitikdavo su tikinčiaisiais, kurie prašydavo jo pasimelsti ar tiesiog patarimų. Mykolui tarpininkaujant, būta daug stebuklingų įvykių dar jam gyvam esant. Jis gyveno uždarai, neišeidamas už celės ir bažnyčios ribų, toli nuo kasdienio gyvenimo triukšmo. Tai buvo kūrybinio susitikimo su Dievu vienatvė. Toks gyvenimo būdas, Kryžiaus kontemplaicija, ilgos maldos leido Mykolui patirti apreiškimų, apie kuriuos vienuolyno viršininkui jis prisipažino jau mirties patale. Mykolas sakė, kad nuo Kryžiaus jam kalbėjo Kristus. Vėlesniuose šaltiniuosejau minimi ir žodžiai: „Mykolai, išlik kantrus iki mirties ir laimėsi garbės vainiką.“
Mykolas Giedraitis mirties patale atliko viso gyvenimo išpažintį, atskleidė savo paslaptis – Jėzaus žodžius nuo Kryžiaus, velnio kankinimus, be to priėmė Viatiką (komuniją amžinajai kelionei), atsisveikino su broliais. Mirė 1485 m. gegužės 4 d. gaubiamas šventumo garso. Jis palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje, prezbiterijoje, greta įėjimo į zakristiją. Į jo laidotuves susirinko tūkstančiai žmonių. Laidotuves lydėjo į jas atėjusių ligonių pagijimai. Iš esmės jau laidotuvės davė pradžią Mykolo religiniam kultui. Juolab, gausiai lankomas kapas garsėjos stebuklais.
Pal. M. Giedraitis – tai ir savotiška Lietuvos dovana Lenkijai už Jogailos ir Jadvygos jai atneštą katalikų tikėjimą. Pal. M. Giedraičio šventumą paliudijo antgamtinės dovanos ir jo užtarimu įvykę stebuklai. XV–XVIII a. žmonėms jis padėjo ne tik ligos ar netekties valandą. Žinoma keletas atvejų, kai jo užtarimo dėka iš maskolių nelaisvės stebuklingu būdu pavyko pasprukti lenkų kariams.
Po pal. M. Giedraičio mirties prasidėjo ir savotiškas jo grįžimas į Lietuvą. Tuo daugiausia rūpinosi Atgailos kanauninkai ir Giedraičių giminė. XVII amžiaus pradžioje gyvenęs palaimintojo giminaitis tuometinis Mstislavlio vaivada kunigaikštis Martynas Marcelijus Giedraitis apie 1617 m. fundavo Videniškių Šv. Lauryno bažnyčią, kuri tapo pal. M. Giedraičio kulto centru. Martynas Giedraitis Videniškiuose įkurdino brolį Mykolą išugdžiusią vienuoliją ir pastatė bažnyčią su koplyčia palaimintajam. Jau penketą šimtmečių tikintieji garbina zakristijonų ir ligonių globėją bei džiaugiasi gaunamomis Dievo malonėmis.
Ypač vaisinga buvo pamokslininko, komisoriaus ir generalinio abiejų provincijų vizitatoriaus, Videniškių noviciato magistro ir teologijos profesoriaus Mykolo Ališausko (Olšausko) veikla. Jo parašyta „Historia święta, trumpay surinkta”, išspausdinta 1765 m., žinoma tik iš Jurgio Plioterio registro. 1753 m. užbaigta ir 1755 m. išspausdinta meditacijų knyga „Miasto uspokojenie serc ludzkich…”, kur gegužės 4 d. skiltyje rašoma: „Šiandien mūsų vienuolynas mini didžio šventumo vyrą, garbingąjį Mykolą Giedraitį, kuris, į vienuolyną įstojęs Lietuvoje, norėdamas atitolti nuo giminių išsiprašė į Krokuvą. Būdamas kunigaikščiu, vienuolystėje taip nusižemino, kad netapo kunigu, tačiau baigė mokslus Krokuvos akademijoje. Štai todėl Krokuvos akademikai švenčia jo mirties metines, sakydami oracijas Šv. Morkaus bažnyčioje, kur ilsisis garbingojo vyro palaikai. Kentėjo Mykolas nuo brolių ir šėtono, kurio plakamas krauju sruvo. Vieną kartą, besimelsdamas Šv. Morkaus bažnyčioje prieš Nukryžiuotąjį, išgirdo balsą: Mykolai, būk kantrus iki mirties ir gausi karūną. Jis padeda žmonėms, sergantiems karštlige.”
Tačiau jo kulto pėdsakų galima aptikti ir kituose Lietuvos bažnyčiose, kurios priklausė Atgailos kanauninkams: Panemunyje, Tverečiuje, Medininkuose, Salake ar Vilniuje.
Angelorum.lt inf.
Liturginis palaimintojo Mykolo Giedraičio minėjimas švenčiamas jo mirties dieną, gegužės 4–ąją, Lietuvos ir Lenkijos vyskupijose, kuriose gyvas palaimintojo atminimas, ypač Šv. Morkaus bažnyčioje Krokuvoje, kur ilsisi palaimintojo kūnas, ir vietovėse Lietuvoje, kuriose nuo neatmenamų laikų nenutrūkęs palaimintojo kultas – ypač Giedraičiuose ir Videniškiuose.
