Vaidotas Žukas
Vyskupas Teofilius Matulionis (1873-1962) buvo žmogus, kurio gyvenimo dramą bus galima imti prototipu geram istoriniam ar psichologiniam romanui, kelių serijų filmui. Be jokios ironijos – mūsų laikų didvyris, stojantis į gretą su didžiaisiais krikščionijos šventaisiais.
Prieš pat šių metų Vasario 16-ąją atėjo žinia, kad popiežius Pranciškus vyskupo – kankinio T. Matulionio beatifikacijos iškilmėms paskyrė birželio 25 d. ir siunčia iš Vatikano Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą Andželą Amatą (Angelo Amato).T. Matulionis buvo grynas aukštaitis, Alantoj gimė ir tuokėsi jo tėvas Jurgis, mama Ona (čia ir palaidota), čia krikštytas ir pats Teofilius. Kunigu mokėsi ir dirbo Petrograde, Latvijoje. Kai Lietuva kūrė savo nepriklausomą valstybę, kun. T. Matulionis rūpinosi I karo išblaškytų žmonių sielovada.
Po 1917 m. bolševikų perversmo kelis kartus buvo Maskvos ir Leningrado kalėjimuose, Solovkų konclagerių salyne Baltojoje jūroje. Kai 1933 m. po Lietuvos vyriausybės ir Kremliaus derybų buvo paskelbta, kad T. Matulionis su kitais lietuviais bus iškeistas į Lietuvoje kalėjusius bolševikus, jis vienintelis iš sovietinių kalinių atsisakė grįžti į laisvą Lietuvą, norėjo likti tarnauti Rusijos katalikams. Šio noro Kremlius nepaisė, išsiuntė visus į Lietuvą.
Užėjus nacių okupacijai, vyskupas T. Matulionis bandė gauti vokiečių leidimą vykti į misijas Rusijoje. Neleido. 1944 m. artėjant naujai sovietų okupacijai, vienintelis iš Lietuvos vyskupų uždraudė Kaišiadorių vyskupijos kunigams trauktis į Vakarus. Ir vėl buvo rusų suimtas, nuteistas, keliskart buvo skelbiama, kad jis dingo, mirė, žuvo. Baigus 7 metų bausmės laiką Vladimiro, Oršos kalėjimuose, 1955 m. išsiųstas ne namo, bet į vadinamuosius Invalidų namus Potmoje, Mordovijoje. Buvo stengiamasi, kad jis gyvas negrįžtų.Vyskupo artimieji iš Lietuvos atakavo Kremlių pareiškimais Bulganinui, maršalui Žukovui, Chruščiovui. Pagaliau gavus leidimą, vyskupas T. Matulionis siunčiamas į vidaus tremtį – Birštoną ir galiausiai – Šeduvą. 1962 m. 89-metis T. Matulionis sužinojo apie arkivyskupo titulo suteikimą, o kiek vėliau – kvietimą dalyvauti Vatikano II Susirinkime Romoje. To KGB negalėjo leisti! T. Matulionio brolio Antano dukra Meilė Matulionytė-Bubelienė prieš porą savaičių pasakojo, kad vyskupas diskretiškai rodė atvykusiam savo broliui pasekmes po kagėbistų kratų – mušimo žymes nugaroje, kaklo srityje. Po to buvo paskutinė priverstinė KGB injekcija – ir viskas.Bet grįžkime į tarpukario nepriklausomą Lietuvą, kai po ilgai trukusių diplomatinių derybų Zigmas Angarietis ir Vincas Mickevičius Kapsukas sudarė už antivalstybinę veiklą Lietuvoje kalinčių bolševikų sąrašą (24 žmonės), o Lietuvos vyriausybė pristatė su Vatikanu sudarytą sąrašą lietuvių, kalinčių sovietinės Rusijos kalėjimuose (15 žmonių).
Ir štai, 1933 m. spalio pabaigoje pasikeitimas kaliniais įvyko. Pažiūrėkime, su kokiomis emocijomis Lietuva pasitiko vyskupą T. Matulionį ir kitus grįžtančius kankinius, kurių nė vienas per 15 metų dar nebuvo lankęsi laisvoje tėvynėje. Tai netrumpintas straipsnis ir dvi žinomos nuotraukos iš Kaune leisto savaitraščio „Mūsų laikraštis“ (1933 10 29). Siekiant autentiškumo, rašyba ir skyrelių pavadinimai netaisyti.
„Jie grįžo į laisvą tėvų žemę“
Tarp parvykusių yra vysk. Matulionis – Tūkstantinės žmonių minios stotyse. Praėjusio ketvirtadienio vakare atvyko į Kauną paleistieji iš Sov. Rusijos kalėjimų lietuvių kunigai ir pasauliečiai. Sugrįžusių tarpe Vyskupas Teofilius Matulionis, 10 kunigų ir 4 pasauliečiai.
Tūkstantinė žmonių minia stoty
Kauno stotis dar niekuomet nebuvo mačiusi tiek žmonių, kiek buvo susirinkę grįžtančiųjų sutikti. Stoties perone, viduje ir prieš stotį laukė minios susirinkusių, kurios viršijo 10 000. Atšvilpė traukinys ir suvargusiais veidais žmonės ėmė lipti į peroną. Susirinkusios minios ėmė šaukti triukšmingai valio, o Karo Invalidų orkestras užgriežė sutikimo maršą.Visi veržėsi pamatyti sugrįžusių. Jie buvo palydėti į svečių kambarį, kur laukė sugrįžusių dvasinės vyresnybės atstovai, giminės ir artimi pažįstami. Atvykusius sveikino kan. P. Dogelis, pažymėdamas, kad juos vedė ir laimino Dievo Apvaizdos ranka. Sugrįžusių vardu kalba kunigas su ašaromis akyse. Jie sugrįžę į laisvą Lietuvą, kurios nė vienas nėra matęs. Jie esą dėkingi vyriausybei ir organizacijoms, kurie rūpinosi jų išvadavimu.Iš stoties atvykusieji nuvažiavo į Zitiečių viešbutį, kur įvyko iškilmingos vaišės. Jose dalyvavo dvasiškijos ir vyriausybės atstovai, aukštų karininkų ir daug svečių.
Kaip juos sutiko prie sovietų sienos
Iš Maskvos paleistieji buvo vežami uždarytuose tamsiuose vagonuose po vieną. Juos lydėjo Lietuvos pasiuntinybės valdininkas Maskvoje ir Bigosovo stoty perėmė. Latvių pasienio stoty Indroje grįžtančius sutiko Katalikų Veikimo Centro pirm. kun. V. Mieleška. Jis sveikino KVC ir kartu Šv. Tėvo vardu. Čia buvo atvykę sutikti ir latviai: vyskupas Rancanas, dvasinės seminarijos inspektorius, Gudų gimnazijos direktorius, daug dvasiškių ir pasauliečių. Keleiviai buvo pavaišinti. Daugavpily grįžtančius sutiko miesto Burmistras, vietos dvasiškiai ir daugybė žmonių. Choras giedojo giesmę ir grojo orkestras.
Vyskupas Matulionis Lietuvos stotyse laimina žmones
Grįžtantieji įvažiuoja į nepriklausomos Tėvynės žemę. Obelių stoty grįžtančių tikėjimo kankinių sutikimą organizavo šviesuomenė: pavasarininkai ir šauliai. Stoty susirinko didžiausia minia žmonių iš vietos ir apylinkės. Kauno Arkivyskupo vardu sveikina atvykęs kan. Sarapas ir Rokiškio dekanas pral. Labanauskas. Didžiuliai miniai suklaupus Vyskupas Kankinys suteikia ganytojišką laiminimą. Užkandžių metu atsisveikino jie su Latvių kunigais.
Vyskupas Matulionis padėkojo Latvių tautai už paramą
Rokišky sutikti susirinko apie 2000 žmonių, kunigai, valdininkai, gimnazijos ir pradžios mokyklos mokiniai su mokytojais. Pasirodžius grįžtantiems, ant jų ėmė kristi gėlių bukietai ir šauksmai valio. Svečių vagoną papuošia gėlėmis. Visų vardu Vysk. Matulionis padėkojo už sutikimą ir suteikė palaiminimą. Susirinkusių akyse blizgėjo ašaros. Iškilmingai ir džiaugsmingai buvo grįžtantieji sutikti Panevėžio stoty. Šeduvos stoty minia žmonių palydėjo pravažiuojančius. Radviliškio stoty keleiviams buvo suruošta užkandis. Pro minias žmonių negalima buvo prasiveržti. Dotnuvoje buvo nepaprastai gražus sutikimas. Į stotį atvyko Akademijos studentai Ateitininkai ir Tautininkai. Jų atstovai sveikino grįžtančius. Vietos jaunųjų ūkininkų ratelis įteikė visiems po gražių gėlių bukietą. Traukiniui pradėjus judėti, studentai uždainavo „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus…“. Ši daina lietuviams pabėgėliams Rusijoje buvo virtusi antrasis Lietuvos Himnas. Grįžtantiems daina išspaudė ašaras.
Kėdainiuose į stotį buvo susirinkę daugiau kaip 1000 žmonių. Kiekvienas norėjo kankinius pamatyti ir išgirsti nors vieną žodelį. Grįžtančius pasitiko kun. Gaubas. Pasveikino dek. kun. V. Pronckietis, kurio pusbrolis kunigas buvo grįžtančių tarpe. Broliams iš džiaugsmo krito ašaros. Kun. A. Jaunius padalino grįžtantiems Šv. Metų ir Išsilaisvinimo atminimui po kryželį. Vienas iš jų, matydamas minias žmonių sušuko: „Lietuva bus laiminga“. Vyskupas Matulionis savo nuvargusia ranka davė visiems palaiminimą.
1500 žmonių Jonavos stoty
Pravažiuojančius sutikti ėjo žmonės iš tolimų apylinkių ir stoty susirinko virš pusantro tūkstančio. Sustojus traukiniui ėmė birti gėlės, atrodė kaip gėlių lietus. Kankinius pasveikino kun. P. Vaitiekūnas. „Jūs giedrioj brangios Tėvynės padangėj atgaivinsite išvargusią savo širdį ir sielą“. Grįžtantieji pasižada visas pajėgas pašvęsti brangiajai Tėvynei. Vyskupas Matulionis laimina susirinkusią minią. Einant traukiniui, žmonės gieda „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“. Grįžtantieji pasiekia Kauną.
Pirmosios grįžusiųjų dienos Kaune
Kaip atrodė grįžusieji, rodo jų drabužiai ir veidai paveiksluose (nuotraukose – V.Ž.). Jie apskurę, suvargę išbadėję. Vienas jų pažiūrėjimas, vienas žodis rodo gilaus vargo ir gilaus sielos skausmo pergyvenimus. Rytojaus dieną grįžusieji kunigai Kauno bažnyčiose laikė Šv. Mišias. Su giliu džiaugsmu ir ir ašaromis akyse kiekvienas jų žengė prie altoriaus padėkoti Aukščiausiajam ir pasimelsti už aną ašarų šalį.
Jie nekalbūs
Daug jaučia, bet mažai ką pasako. Dauguma jų išvažinėjo pas savo gimines, kurių dar gyvų surado. Pailsės, atsigaivins ir stos apaštalavimo darban savo šaliai. Įdomu tas, kad jie mūsų gyvenimo dar vis negali suprasti. Vienas jų, eidamas gatve į stotį vykti pas gimines pamatė lange duoną ir sako jį lydėjusiam: „Atsiprašau, aš dar turiu truputį pinigų, eisiu nupirkti duonos. Gal ten jie duonos neturi“.Kai jam paaiškino, kad pas mus visur duonos yra per daug ir galime užsieniui javų parduoti, nusileido ir nebėjo pirkti. J. E. Vyskupas T. Matulionis sekmadienį Arkikatedros Bazilikoj atlaikė iškilmingas pontifikalines Šv. Mišias. Išvaduotųjų vienas kunigas susirgo ir liko dar Rusijoj. Taip pat liko du iškeisti pasauliečiai. Jie grįš vėliau.
J. E. Vyskupas Teofilius Matulionis
Jį čia matome tuose drabužiuose, kuriais jis grįžo iš Sov. Rusijos kalėjimų. Gimė 1873 m., į kunigus buvo įšventintas 1900 m. 
Aluntiškis. Pasižymėjo veikimu Petrapilyje, kur ilgą laiką išbuvo klebonu Jėzaus Širdies bažnyčioje, už Narvos (Nevos – V. Ž.) vartų. Visi ten buvę lietuviai jį gerai žinojo prieš karą. Konsekruotas 1929 m. vasario 8 d. Pirmą kartą buvo suimtas 1923 m. ir pasmerktas 3 metus kalėti. 2 metus buvo išlaikytas Maskvos kalėjime. Paskum vėl buvo suimtas 1929 m. lapkričio 29 d. Leningrade. Čia buvo išlaikytas 1 metus kalėjime, 1,5 metų išbuvo Solovkuose ir vėl metus Leningrade. Pagaliau buvo išvarytas dirbti priverstinių darbų. Dirbo miške, pelkėtose vietose, kaip ir visi kiti kalinamieji. Bedirbdamas pelkėtose, drėgnose ir šaltose vietose sunkų darbą, visiškai neteko sveikatos. Į Maskvą atvažiavo sutinusiomis kojomis ir turėjo atsigulti į ligoninę. Nors vyskupu buvo įšventintas net 1929 m., bet dėl suprantamų priežasčių apie tai nežinojo nė artimiausieji jo draugai. Apie tai buvo sužinota tik Indroje, įžengus į Latvių teritoriją. Lietuvoje vysk. Matulionis turi 3 savo brolius ir ištekėjusią seserį ir kt. artimų giminių (iš viso T. Matulionis turėjo 10 brolių ir seserų – V. Ž.).
Ką jie išgyveno?
Kun. Augustinas Pronckietis, gimęs 1886 m., įšventintas į kunigus 1910 m. Klebonavo Leningrade. Buvo suimtas 1932 m. bal. 15 d. ir ištremtas į Solovkus.
Kun. Kazimieras Juršanas, gimęs 1887 m., įšventintas į kunigus 1910 m. Buvo klebonu Babinavičiuose (Mochiliovo gub.) labai lietuviškoj parapijoj. Į Solovkus buvo išsiųstas 1926 m., paskutinius metus gyveno ištrėmime įvairiose Sibiro vietose. Iš katalikų kunigų pirmasis pateko į Solovkus.
Kun. Kazimieras Velička, gimęs 1859 m., įšventintas 1887 m. Dirbo Leningrade. Išsiųstas į Sibirą 1931 m.
Kun. Vytautas Paškevičius, gimęs 1882 m., įšventintas 1906 m. Dirbo Mochiliove. 1930 m. sausio 28 d. buvo paskirtas vysk. Sloskano vicarius generalis. Buvo ištremtas į Solovkų salas.
Kun. Vincentas Ilginas, gimė 1886 m., Latvijoj įšventintas 1909 m. Dirbo Charkove. Buvo suimtas 1926 spalio 25 d. 3 metus išbuvo Solovkuose. 1930 m. buvo išsiųstas į Archangelską vėl 3 metams. Tris mėnesius išbuvo laisvas, bet rugpj. 27 d. vėl buvo areštuotas ir pasodintas į Butirkus Maskvoje.
Kun. Mykolas Bugenis, g. 1888 m., įšventintas 1913 m. dirbo Omske. 1930 m. rugpj. 31 d. išsiųstas į Sibiro lagerius, paskui į Solovkus, o paskutinį laiką buvo kalinamas Butirkuose.
Kun. Jonas Paulavičius, g. 1877 m., įšventintas 1900 m. Kalugoj išbuvo 21 metus, suimtas 1931 m. iš karto buvo laikomas G.P.U. lageriuose Uslagoj, vėliau – Solovkuose ir paskutiniu laiku buvo ištremtas į Usciso k.
Kun. Jonas (Vincentas – V. Ž.) Deinis, g. 1877 m., Rygoje įšventintas 1903 m. Dirbo Leningrade, prieš tai Pskove. 1928 m. gavo 7 metus, 6 išsėdėjo Solovkuose ir Svirskio lageryje, kur turėjo dirbti priverstinius darbus.
Kun. Jonas Ladyga, g. 1869 m., įšventintas 1894 m. Satanove (Kamenec Podolske) išbuvo 30 metų. 1930 m. sausio 2 d. Čerezvičaikos sesija Virchovo teisme nuteisė jį 5 metus kalėti. 4 metus išsėdėjo Jaroslavly vienas uždarytas.
