Susipažinkime – esu Teofilius

Rašytiniams palaimintųjų ir šventųjų gyvenimams, ypač mūsų, skepticizmo, amžiuje, labai kenkia pakylėta retorika, primygtinis asmens išskirtinumo pabrėžimas, saldžialiežuvystė ir panašūs dirbtinumai. Autoriui puikiai pavyko to išvengti. Kuo didesnius išbandymus ir sunkumus patiria arkivyskupas, tuo santūriau apie juos kalbama – būtent ne dramatiškais aprašymais, o pasakojančiojo santykiu su jam tekusiais kryželiais, kuris alsuoja kantrumu, nuolankumu, formuojamas skaitytojų įsivaizdavimas apie Matulionio asmenį. „Iki tol įsivaizdavau, kad kankinystė yra kažkur toli“, – tik tiek išsitaria protagonistas, pirmą sykį tiesiogiai susidūręs su bolševikų elgesiu. O toliau žeidžiančiai byloja naktinių tardymų, prasčiausio maisto stokos, vergiško darbo tolimoje šiaurėje, daugkartinių bandymų slapčia nužudyti ir nelaisvėje praleistų metų skaičiaus rupi konkretybė. Atsakomybė, Šventojo Tėvo paskirta ir prisiimta už bendruomenes, išsimėčiusias gimtąjį kraštą kelis kartus pranokstančioje teritorijoje nuo Archangelsko iki Pskovo, o vėliau – už persekiojamus Kaišiadorių ir gretimų vyskupijų žmones, sunkiai įsisąmoninama nieko panašaus nepatyrusiam skaitytojui, tad knyga nė nebando jo priblokšti gražiažodžiu patosu. Kiek pakiliau prabylama tik apie tuos momentus, kurie iš tiesų Matulionį džiugino – sutiktuvės Lietuvoje po pirmosios tremties, susitikimai su popiežiumi Pijumi XI.

Nenuslepiami palaimintojo pašaukimo kelio akligatviai, jo nesėkmės ėmusis bažnyčių rekonstrukcijų ir statybų, nuoskaudos, jog nepavyko organizuoti misijų Rusijoje, prisitaikėliška sovietams nusilenkusių kunigų Stankevičiaus, Bakšio ir kitų laikysena – taip pat ir per arkivyskupo laidotuves. Visos kunigystės ir vyskupystės kliūtys, kurias patyrė Matulionis, apmąstomos kaip dvasinės pamokos, o viena kita svarbesnė situacija taikliai apibūdinama į jo lūpas įdėtomis Šventojo Rašto mintimis. Ypač įstrigo epizodas, kai žadami išsiųsti pagal kalinių pasikeitimo sutartį į tėvynę lietuviai laukia laisvės momento vienoje kameroje „panašūs į Senojo Testamento pranašą Joną didžuvės pilve“. Dvispalvis neteisingojo bolševikinio režimo – drąsiųjų dvasininkų kontrastas papildomas subtilesniais žmonių pasirinkimų įvairovės atspalviais. Išvengiama lietuviškuose pasakojimuose apie tarpukarį įprasto negatyvaus Vilnių užėmusių lenkų vaizdavimo – ir santykis su arkivysk. Jałbrzykowskiu, ir lankymasis Čenstakavoje 1936 m. apibūdinami su šiluma.

Lietuvos auditorijai knyga labai pasitarnaus susivokti, kad Matulionis ir jam gyvam esant, ir beatifikacijos bylą vedant Šventojo Sosto dėmesį patraukė misijiniu pasišventimu tarnauti katalikams be tautybės ir situacijos skirtumo plačioje Rusijos imperijoje, o vėliau – Sovietų Sąjungoje. Ne sykį primenamas palaimintojo rūpestis net ir tapus Kaišiadorių ordinaru telkti kunigus darbui į Rytus nuo Lietuvos, rinkti aukas liturginiams reikmenims, kurių stokojo bolševikų apiplėštos bendruomenės. Tiesa, apie paskutiniuosius jo metus Birštone, Šeduvoje, pastangas priešintis tikinčiųjų persekiojimui ir Bažnyčios veiklos varžymui per antrąją sovietų okupaciją rašoma kiek plačiau. Tačiau tai bus lėmusi medžiagos gausa, galimybė liudytojų ir dokumentų dėka rekonstruoti smulkiausias detales, atskleidžiančias nepalaužtą senolio valią bei ryžtą kuo geriau eiti Ganytojo pareigas. Įspūdingas paradoksas, kad KGB slapta daryti įrašai, kuriais siekta Matulionį varžyti ir kompromituoti, tapo jo atsidavimo Dievui ir Bažnyčiai įrodymais, kuriais autorius meistriškai pasinaudojo.

Belieka palinkėti, kad šiemet ypatingai pagerbdami dar vieną krikščionių, ypač tų, kurie kenčia persekiojimus ir nepriteklius, dangiškąjį Globėją, iš šios knygelės patirtume ne tik joje gerai perteikiamą Matulionio atsparumo jėgą, bet ir meilės dvasią – meilės atokumoje esantiems broliams ir artumoje esantiems neprieteliams. Nes pastariesiems, kaip jis pats sako, užuojautos ir pagalbos reikia dar labiau.“

Paulius Subačius