Popiežius Pranciškus, paskelbęs Ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, kviečia leistis į piligrimystę – vidinio atsivertimo kelionę, kurioje galėtume suvokti, kad „gailestingumas yra siektinas tikslas, reikalaujantis įsipareigojimo ir aukos“. Artėjantį Gailestingumo kongresą kviečiame išgyventi kaip piligrimystę – pasirengti dvasiniam atsivertimui, priimti Sutaikinimo sakramentą, kad su malonės kupina širdimi žengtume per pagrindinės Lietuvos šventovės – Vilniaus arkikatedros – Gailestingumo duris ir būtume apkabinti Dievo.
Kodėl piligrimystė?
Piligriminė kelionė leidžia trumpam atsitraukti nuo kasdienės veiklos ir rūpesčių ir į savo gyvenimą pažvelgti iš šalies, pamatyti savąjį „aš“. Jėzaus gyvenimo, kančios, mirties vietos Šventojoje Žemėje, apaštalų keliai įvairiuose pasaulio kraštuose mums suteikia galimybę prisiliesti prie tikėjimo, šventųjų veiklos, jų tikėjimo istorijų. Kartais nustembame tose istorijose aptikę ir savo dievoieškos patirtis. Piligrimystė padeda suprasti, kad kiekviena kelionė – nesvarbu, kokia trumpa ar ilga ji būtų, – neišvengiamai priveda mus prie pasirinkimo kryžkelės – eiti keliu, kuris artina arba tolina nuo tikrojo galutinio kelionės tikslo – Dievo. Jei toje kelionėje suvokiame, kad kelias, kuriuo einame, – neteisingas, turime jį keisti. Kelyje sutikti žmonės, aplankytos vietos, gamta, architektūra keičia mūsų požiūrį į save ir kitus, į gyvenimą ir tikėjimą. Štai kodėl piligrimystė visų laikų žmonėms tokia svarbi. Štai kodėl leidžiamasi į šią kelionę, kuri yra itin aktuali šiandienos žmogui, gyvenančiam skubos, nuolatinių pokyčių, informacijos srauto ir prieštaravimų pilname pasaulyje.
Kokie yra piligriminės kelionės dėmenys? Kuo ši kelionė skiriasi nuo poilsinio, pažintinio ar religinio turizmo?
Svarbiausia yra vidinis nusiteikimas, kad leidžiamės į maldos ir tikėjimo kelią, dialogą su Dievu. Taip pat svarbu apgalvoti, kokį esminį klausimą norime užduoti Dievui, kokios malonės jo prašome. Kadangi piligrimystė veda į vidinį atsivertimą, reikia atpažinti, nuo ko norime išsivaduoti, ką norime keisti savo gyvenime. Kad būtų lengviau atpažinti savo tikslą, ruošiantis kelionei galima skaityti Šv. Raštą, Bažnyčios mokytojų tekstus, su piligrimystės vietomis susijusių šventųjų veikalus, rinktis į grupeles tekstams aptarti ir kartu pasimelsti.
Piligrimus turi lydėti malda ir Evangelijos skelbimas, skaitymas ir apmąstymas, kad būtų įgyvendinta tai, ką teigia psalmininkas: „Tavasis žodis yra mano žingsniams žibintas, šviesa mano takui” (Ps 119).
Šventovės, į kurias atvyksta piligrimai, yra ypatingos malonės vietos, primenančios galingą ir gailestingą Dievo veikimą istorijoje. Svarbu pažinti, ką kiekviena šventovė liudija. Jei joje pasimeldę ir skyrę laiko mąstymui tyloje atpažinsime, ką turime liudyti, galėsime sakyti, kad piligrimystė įvyko, jos tikslas pasiektas.
Sutaikinimo sakramentas ir Eucharistijos šventimas – kiti du svarbūs piligriminės kelionės dėmenys. Popiežius Pranciškus skatina mus priimti Sutaikinimo sakramentą primindamas, kad Dievas niekada nepavargsta atleisti, tik mes pavargstame prašyti atleidimo, sąžiningai įvertinti dabartinę savo būseną. Mes patys stengiamės gydyti žaizdas. Nėra tokio purvo, nuodėmės ar bedugnės, iš kurios Dievas negalėtų mūsų ištraukti, tačiau turime palikti vietos Dievui veikti mūsų gyvenime, nepasikliauti vien savo jėgomis įveikiant problemas. Gavę nuodėmių atleidimą, galime viską pradėti iš naujo ir žengti teisingu keliu. Prisiminkime, kad esame atpirktos kūrinijos dalis. Vienydamiesi su Jėzumi Eucharistijoje, apmąstykime Šv. Rašto eilutės „Dievas yra meilė“ prasmę.
Piligriminėje kelionėje svarbus vaidmuo tenka dvasiniam palydėtojui, padedančiam išlaikyti maldos ritmą, geriau pažinti šventas vietas, nenukrypti nuo Dievo žodžio teisingo supratimo.
Jeigu į piligrimystę leisitės su bendruomene, sustiprinsite ryšį vieni su kitais, bus lengviau kartu keliauti bažnytiniame ir visuomeniniame gyvenime, kiekvienas dalyvis galės geriau suvokti savo pašaukimą ir savo, kaip Bažnyčios nario, tarnystę.
Meilė artimui piligrimystės metu tepasireiškia mokant ir mokantis atidumo bei jautrumo, suteikiant pagalbą, dalijantis maistu, laiku ir viltimi, išliekant kantriam ir atviram šalia esančiajam bei jų poreikiams. Tai yra fizinė gailestingumo tarnystė. Į kelionę pasiimti artimųjų, draugų, kaimynų troškimai atsiversti, klausimai, kuriuos norėtume užduoti Dievui bei prašymai, kuriuos trokštame Jam pateikti, tetampa dvasinėmis gailestingumo pratybomis.
Piligrimystė – neįprastas, bet puikus būdas patirti, kad Dievas mūsų nepalieka ir pats tampa kelionės kompasu per savo Sūnų. Pažinti Jėzų – tai žinoti kelionės kryptį, o kelionėje pažinti patį save. Piligrimystė – tai pažinimo kelionė. Ji leidžia pajusti Dievo karalystės dydį, gylį, plotį, skonį ir grožį. Piligrimystė – tai mažoji kelionė, padedanti nepasiklysti didžiojoje mūsų gyvenimo kelionėje.
Parengta pagal Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos dokumentą „Piligrimystė į Didįjį jubiliejų”, kun. Kęstučio Smilgevičiaus pranešimą „Piligrimystės istorija ir reikšmė“ ir Vilniaus piligrimų centro informaciją.
