Garbingasis Teofilius Matulionis ir Sankt Peterburgas

Birštono muziejaus struktūrinio padalinio vadovė dr. R. Zajančkauskienė 2017 m. balandžio 20-22 dalyvavo Sankt Peterburge Benjamino Jofės (1938-2002) fondo rengiamoje 15-toje tarptautinėje konferencijoje „Teisė į vardą: biografika 20 amžiuje“. Konferencijos metu pranešime buvo pristatyta šiais metais skelbiamo palaimintuoju lietuvio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio asmenybė ir gyvenimo istorija, kuri dvidešimt penkerius metus buvo susijusi su Sankt Peterburgu.

Po paskaitos specialistai prašė muziejaus darbuotoją sudaryti arkivyskupo Teofiliaus Matulionio Sankt Peterburge žemėlapį, kur atsispindėtų vyskupo Teofiliaus mokslo, gyvenimo ir darbo bei kalinimo vietos. Ši išvyka buvo labai produktyvi, nes pranešimo metu arkivyskupo asmenybė buvo pristatyta istorikams tyrinėtojams, tikintiesiems bei lietuvių draugijos Peterburge atstovams. Taip pat įsigyta istorinės literatūros, kuri padėjo nustatyti buvusį Peterburgo kunigų seminarijos pastatą bei Teofiliaus kunigystės šventimų koplyčios vietą. Populiarioje internetinėje enciklopedijoje Vikipedija publikuojama klaidinga informacija, esą kunigas Teofilius mokėsi Peterburgo dvasinėje akademijoje. Jau kai kurie žurnalistai pasinaudojo šia informacija ir publikuotuose straipsniuose ją platina. Taigi, pateikiame jums garbingojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio gyvenimo stoteles Sankt Peterburge:

1. 1892-1893, 1896-1900 m. arkivyskupas Teofilius Matulionis mokėsi pirmojoje Mogiliovo arkivyskupijos kunigų seminarijoje, kuri nuo 1879 m. veikė Sankt Peterburge (Rimskio-Korsakovo pr. 49). Tiesa, 1902 m. seminarija persikėlė į naujai pastatytą erdvesnį pastatą, kuriame šiuo metu taip pat yra atkurtoji seminarija (1-aja Krasnoarmeyskaya g. 11). 1879-1917 m. seminarijoje mokėsi 997 klierikai.
2. 1900 m. kovo 4 d. Katalikų dvasinės akademijos rektorius ir Mogiliovo vyskupo padėjėjas vyskupas Karolis Antonis Nedzialkovskis įšventino diakoną Teofilių kunigu Akademijos Viešpaties Atsimainymo bažnyčioje (Vasilyevsky Ostrov, 1-oji linija, Nr. 50).
3. 1910-1914 m. – Kun. Teofilius buvo šv. Kotrynos bazilikos vikaras (Nevos pr. 32).
4. 1910-1923, 1925-1929 m. statė Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ir buvo parapijos klebonas (Babuškina g. 57). Po amnestijos 1925 m. grįžo į šią  parapiją. Taip pat buvo parapijos Kolpine administratorius.
5. Leningrado srities vyskupo augziljaras Antonijus Maleckis 1929 m. vasario mėn. 9 d. Švč. M. Marijos Širdies koplyčioje slapta konsekruoja kanauninką Teofilių Matulionį tituliniu Matregos vyskupu (Kirilovskaja g. 19).
6. 1929 m. lapkričio 24 d. įkalintas „Špalernia“ kalėjime (Špalernaja g. 25). 1930 m. spalio 2 d. ištremiamas į Solovkų koncentracijos lagerį dešimčiai metų.
7. 1932 m. liepos mėn. pradžioje vėl teisiamas ir perkeliamas kalinimui iš Solovkų lagerio į Leningrado izoliatorių (Kresty– Rusijos kalėjimas Sankt Peterburge, Arsenalo krantinėje).
8. 1933 m. išsiunčiamas į Lodenoje pole esantį Svirlag lagerį iki tų pačių metų rugpjūčio mėnesio.

Atvykęs į Sankt Peterburgą 1910 m. kunigas Teofilius paskiriamas statyti neogotikinę Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią fabrikų rajone vietovėje, vadinamoje Už Nevos vartų. Nuo 1910 iki 1914 m. buvo sparčiai renkamos aukos statybai. Mogiliovo arkivyskupijos kurija rėmė darbus, paskirdama statybos išlaidoms padengti visų Peterburgo bažnyčių mėnesio vieno sekmadienio rinkliavą. Aukų pritraukimui kun. T. Matulionis išleidžia atvirukus su Švč. Jėzaus Širdies paveikslu ir bažnyčios projektiniu piešiniu. P. Gaida knygoje aprašo ir paties klebono asmenišką aukų rinkimą: “prie Vyborgo bažnyčios šventoriaus vartų liepos mėnesį atlaidų metu saulėje nudegusiu veidu, suskilusiomis nuo karščio lūpomis, apdulkėjusia sutana jis karts nuo karto skardžiu balsu prakalbėdavo į judančią minią, maldaudamas aukų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai užbaigti.”  Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonu dirbdamas kun. Teofilius pateko į tautinių mažumų mišinį. Kun. T. Matulionis be gimtosios lietuvių mokėjo  rusų, lenkų, latvių, vokiečių, lotynų, graikų kalbas, jas vartojo sielovadoje. Parapijoje buvo iki 17 tūkstančių tikinčiųjų, tačiau po revoliucijos liko tik apie 7 tūkstančius. Tai rodo, kad gyvenimo ir darbo sąlygos žmonėms ženkliai pasikeitė, dauguma rinkosi sugrįžimą į savo šalis.

Apie sudėtingą sielovadinį darbą pasikeitusiomis Rusijos valstybėje sąlygomis liudija išlikę archyvuose dokumentai. 1922 m. Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas Teofilius Matulionis Peterburgo miesto vykdomajai tarybai rašo pareiškimą, kuriame argumentuotai, remdamasis Bažnyčios kanonų teise, kritikuoja vietos valdžios tikintiesiems daromus suvaržymus: bažnyčių uždarinėjimą, reikalavimą klebonams pateikti valdžios cenzūrai sekmadienio pamokslo tekstą, draudimą jaunimui iki 18 metų mokytis tikėjimo tiesų, reikalavimą parapijiečiams pasirašyti su valdžia naudojimosi bažnyčios pastatais sutartis. Tokį valdžios elgesį pavadina grubiausia tikinčiųjų sąžinėms taikoma prievarta, tikinčiųjų jausmų įžeidimu, keliančiu tarp žmonių sumaištį ir pareiškia, kad panašių reikalavimų tikintieji nevykdys. Kunigas T. Matulionis gynė savo parapijiečių teisę į tikėjimo išpažinimą. Už šią klebono veiklą sekė pasekmės. Maskvoje 1923 m. kovo 21-26 d. buvo parodomasis viešas Peterburgo kunigų teismas, į kurį kunigas T. Matulionis buvo iškviestas drauge su kitais 14 dvasininkų. Jam buvo paskirta sąlyginai nedidelė 3 metų įkalinimo bausmė, lyginant su Peterburgo dekano R. K. Budkievič ir vysk. J. Cepliako bausme (nors abu buvo nuteisti mirties bausme, įsikišus Lenkijai, vysk. J. Cepliakas buvo deportuotas iš Rusijos).

Sugrįžo iš įkalinimo Maskvoje kunigas T. Matulionis į Leningradą 1925 m. vasario pabaigoje. Tęsė dvasios tėvo pareigas

ne tik Peterburge, bet buvo paskirtas administratoriumi Kolpino parapijai, nutolusioje 26 kilometrus nuo Leningrado. Nuo 1925 iki 1929 m. kunigas, nepaisydamas kratų ir suvaržymų, uoliai darbuojasi. 1922 m. gruodžio 5 d. buvo uždarytos ir užantspauduotos visos tuo metu veikusios 9 katalikų bažnyčios ir keliolika koplyčių Petrograde. Pamaldos buvo organizuojamos ir sakramentai teikiami privačiuose namuose. Vysk. T. Matulionis pasakojo, jog dirbti tikinčiųjų sielovados srityje buvę itin sudėtinga, todėl pas vyskupą A. Maleckį Leningrade tarnaujantys kunigai rinkdavosi pasitarimams kiekvieną trečiadienį. Buvo svarstomi bažnyčios veiklos klausimai: kur kuriam kunigui vykti šv. Mišių aukoti, išpažinčių klausyti. Taip pat buvo diskutuojama kaip atsilaikyti prieš valdžios vykdomus Bažnyčios gyvenimo suvaržymus, keičiamasi nuomonėmis apie straipsnius laikraščiuose, ypač nukreiptus prieš religiją. Pasitarimų metu visų Peterburgo katalikų parapijų klebonai stiprino vieni kitus ir ieškojo būdų kaip priešintis sovietinės valdžios apribojimams.

Taigi, kun. Teofilius Matulionio pastoracijos sąlygos, išties, prilygo pirmųjų krikščionybės amžių katakombų sąlygoms. 1929 m. lapkričio 24 d. Teofilius Matulionis, jau slapta įšventintas tituliniu Matregos vyskupu, suimamas ir įkalinamas Leningrade. Vienuolika mėnesių vyksta tardymas. Apklausų metu vyskupas T. Matulionis pasisako, kad jis pats asmeniškai ruošia vaikus sakramentams, nes vaikų religinį švietimą jis vertino kaip atsakomybę tampriai susijusią su kunigo pašaukimu.

Apie kunigo Teofiliaus apsisprendimą likti Rusijoje ir darbuotis ten, kur dvasininkai bei tikintieji suimami ir įkalinami kalėjimuose, jis pats pasakojo savo bičiuliui kun. Vincentui Dainiui: “Ne kartą girdėjau, kad katalikai, netekę kunigų, nori juos turėti arti savęs, nors jie būtų ir kalėjime, bet ne užsienyje. Tikintieji jaustųsi esą dvasiniame kontakte su savo ganytojais ir nebūtų našlaičiai". 

Šie garbingojo Teofiliaus samprotavimai, pasakyti kalėjime, leidžia suprasti apie jo kunigišką savimonę ir meilę tikintiesiems, kuri drauge yra regimas atspindys viduje degančios meilės Viešpačiui. Daugelis po 1917 m. perversmo Rusijoje, pasirinko grįžimą į Tėvynę. Vyskupas Teofilius suprato kunigo tarnystės svarbą tikintiesiems. Jis negalvojo apie sau palankesnę bei saugesnę pastoracijai aplinką, bet drąsiai ryžosi ir darbavosi ten, kur ypatingai buvo reikalingas.

Kunigas Vincentas Dainys savo atsiminimuose apie arkivysk. T. Matulionį rašo: “ jis buvo ypatingai kilnaus charakterio, gilaus pamaldumo, nepaprastai draugiško nuoširdumo ir kunigiško solidarumo. Toks jis išliko ir toliau iki kankinio mirties, kuria jis pabrėžė savo ištikimybę didžiajai kunigystės idėjai. (…) Tokiu jį darė ypač gilus dvasinis gyvenimas, kurį netrukus visi patyrė, taurumas ir amžius.”