ARKIVYSKUPO TEOFILIAUS MATULIONIO MINTYS
APIE TIKĖJIMĄ IR MALDĄ
Bet svarbiausia parama yra jūsų malda, kuri mūsų laikais daugelio yra užmiršta. Dėl to ir tiek daug blogo pasauly, kad tiek maža maldos. Patyrimas rodo, kad kur tikintieji meldėsi už savo vadus, ten jie labai daug gero galėjo padaryti. Taigi, atsiminkite mane savo maldose. Vienas žymus konvertitas ir valstybininkas Donos Cortes yra pasakęs: „Kas meldžiasi, padaro daugiau pasauliui gero, negu tie, kurie kovoja. Pasaulis eina blogyn, nes daugiau yra kovų, kaip maldų“. O šv. Bernardas yra pasakęs: „Kas moka gerai melstis, tas moka gerai gyventi“. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.)
***
Melskimės vieni už kitus. Melskitės už mane – savo ganytoją, o aš kasdien melsiuos už jus šv. Mišiose, prašydamas Dievo jums gausių Jo malonių. Kiek kartų šv. Mišių gale mano ranka laimins šv. Mišių dalyvius, žinokite, kad kartu ji laimins visos vyskupijos visus gyventojus. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.)
***
Yra pastebėta, kad vis daugiau randasi žmonių, kurie prieš eidami į darbą ar į tarnybą, norėtų išklausyti šv. Mišias ar šv. Komuniją priimti. Todėl tepasirūpina gerb. Kunigai, kad – kiek leis aplinkybės – bažnyčioje darbas būtų pradedamas viena valanda anksčiau negu įstaigose, mokyklose ar kitur. Jeigu jau nebūtų galimybės tuomet atlaikyti šv. Mišias, tai reiktų bent išdalyti šv. Komuniją. (Bendraraštis Kaišiadorių vyskupijos gerbiamiesiems broliams kunigams, 1943 m. birželio 4 d.)
APIE DIEVO APVAIZDĄ
Nors dėl kunigų trūkumo sielų išganymas nelengvas, tačiau, Dievo Apvaizdai padedant, rasis pašaukimų, kurie mūsų seminarijose išlavinti perims apaštalavimą Rusijai atversti. („Susirašinėjimas su Vatikanu“, 1941 m. rugpjūčio 21 d.)
***
Nors Dieviškajai Apvaizdai patvarkius su asmeniniu apaštalavimu Rusijoje buvau priverstas atsisveikinti, tačiau, kiek leidžia jėgos, neatsisakau rūpinimosi būsimaisiais misionieriais Rusijoje. („Susirašinėjimas su Vatikanu“, 1941 m. rugpjūčio 21 d.)
***
Deja, mūsų tauta yra patekusi į tokį sūkurį, iš kurio ją gali išvesti tik Dievo Apvaizda. Esu įsitikinęs, kad visos tautos pastangos ginti lietuvių tautą ir ją apsaugoti nuo nelaimių sulauks Viešpaties palaimos. (Vyskupo Teofiliaus Matulionio Memorandumas Lietuvos TSR Komisarų Tarybai, 1945 m. birželis)
APIE BAŽNYČIĄ
Bažnyčia pripažįsta, kad nors žmogaus tikėjimas yra Dievo malonės dovana, tačiau iš žmogaus pusės reikalinga geros valios, pasiruošimo, auklėjimo ir ištvermės. (Vyskupo Teofiliaus Matulionio Memorandumas Lietuvos TSR Komisarų Tarybai, 1945 m. birželis)
***
Būtina Bažnyčią imti tokią, kokia ji yra, nes tik tuomet bus galima įvertinti jos išganingą vaidmenį tautoje ir žmonijoje. Kreipti ją prieš jos pačios prigimtį – reikštų žaloti jos esmę ir paralyžiuoti jos veikimą. (Vyskupo Teofiliaus Matulionio Memorandumas Lietuvos TSR Komisarų Tarybai, 1945 m. birželis)
***
Didžiausias Bažnyčios darbas – tai mokymas, palaikymas ir ugdymas žmonėse doros: sąžiningumo pareigose, tvarkingumo šeimoje, būti nesavanaudžiu santykiuose su kitais, valdyti savo aistras, aukotis už kilnius idealus, gerbti gyvybę ir turtą – tai keletas dorybių, kurios yra taip naudingos kiekvienai visuomenei ir ypač valstybei. (Vyskupo Teofiliaus Matulionio Memorandumas Lietuvos TSR Komisarų Tarybai, 1945 m. birželis)
***
Be to Bažnyčia puikiai patarnauja valstybei ir netiesioginiu būdu, skatindama švarumą ir tvarkos pamėgimą (šventadieniniai drabužiai, pasiruošimas šventėms), higieną ir sveikatos apsaugą (pasninkai, blaivybė), ji ugdo socialumą (bendros pamaldos, giedojimas, procesijos) ir tikrąjį demokratiškumą (lygybė prie klausyklos ir Dievo stalo), palaiko kalbą ir papročius (pirmosios knygos – religinės, lietuviški kryžiai). Nėra, galima sakyti, nė vienos gyvenimo srities, kurioje Bažnyčia nedarytų teigiamos įtakos. (Vyskupo Teofiliaus Matulionio Memorandumas Lietuvos TSR Komisarų Tarybai, 1945 m. birželis)
APIE ŠVENTUOSIUS
Nepamirškime taip pat, kad mūsų vyskupija yra pavesta ypatingai Šv. Juozapo globai. Šv. Juozapas yra visos Bažnyčios globėjas. Jis gelbėjo Kristų didžiausiuose pavojuose. Jis gali dabar daug pas Dievą. Kreipkimės į jį su pasitikėjimu ir jis gelbės mūsų vyskupiją ir mūsų Tėvynę iš gresiančių mums pavojų. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.)
***
Reikia melstis ir į Lietuvos globėją Šv. Kazimierą ir kitus mūsų tautiečius, kurie dar nėra Bažnyčios paskelbti šventaisiais, bet jau yra pas Dievą ir gali mums padėti. Kadangi malonė prigimties nenaikina, bet tobulina, tai ir šventieji danguje jautriau išklauso maldų savo tautiečių artimųjų ir didesniu rūpestingumu gali padėti, kai į juos yra kreipiamasi. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.)
***
Pasitikėkime Dievo gailestingumu, šaukimės pagalbos Švenčiausiosios Marijos, Gailestingumo Motinos, Šv. Juozapo, mūsų vyskupijos globėjo, Šv. Kazimiero ir visų mūsų šventųjų tautiečių globėjų, kad jie, iš savo garbės sostų pamatę mūsų vargus, permaldautų Viešpatį Dievą ir nukreiptų teisingą Jo bausmę nuo mūsų, o savo galingu užtarimu palenktų ir sujaudintų Dieviškąją Jo Širdį, kad ji meilingai pažvelgtų į mūsų nelaimingą Tėvynę, skęstančią ašarose ir kraujyje, kuo veikiausiai sugrąžindama mums taiką ir laisvę. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. rugsėjo 16 d.)
***
Taip pat gausiai lankomos čia novenos, kurios yra rengiamos prieš Nekaltojo Prasidėjimo, Šv. Teresėlės, Šv. Pranciškaus Ksavero ar bet kurių kitų šventųjų dieną. Tuomet per devynias dienas bent po 20-40 minučių yra išstatomas Švč. Sakramentas, laikomos pamaldos ir sakomi trumpi pamokslėliai. Šitokios novenos yra taip gausiai lankomis, jog visi norintys į jas kartu negali nė sutilpti. Todėl dažniausiai jos esti net kelis kartus per dieną pakartojamos. (Vysk. Teofilius pasakoja apie JAV katalikų pamaldumą)
***
Pasitikėkime Jėzaus Širdies gailestingumu, Dievo Motinos Marijos globa, Šv. Juozapo ir Šv. Kazimiero užtarimu. (Bendradarštis kunigams, 1944 m. liepos 3 d.)
APIE ATGAILĄ
Nenusiminkime, brangūs broliai ir seserys Kristuje, nepraraskime pusiausvyros. Pasitikėkime Dievu, prisiminkime Kristaus įspėjimą: „Prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta“ (Lk 11,9) ir „Ko tik prašysite Tėvą mano vardu, Jis jums duos“ (Jn 16,23), nes „Be manęs jūs nieko negalite padaryti“ (Jn 15,5). Taigi, pirmučiausia šaukimės Dievo gailestingumo. Bet atsiminkime, kad būtina sąlyga laimėti Dievo gailestingumą – susitaikinti su Dievu per Atgailos sakramentą, nebegrįžti į savo senas nuodėmes, pradėti naują gyvenimą ir tuomet – būkime tikri – nieko blogo mums neatsitiks. Juk Dievas per pranašą Ezekielį užtikrina, sakydamas: „Jei nusidėjėlis darys atgailą dėl visų savo nuodėmių, kurias jis padarė, ir sergės visus mano įsakymus, laikysis teisės ir teisybės, jis tikrai bus gyvas ir nemirs. Aš nebeatminsiu visų jo neteisybių“ (Ez 18,21-22). (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.)
***
Visi dieceziečiai pasistenkite bent vieną dieną papasninkauti: su pienu, be mėsos ar visai sausai ir be pieno, o dar būtų naudingiau ir geriau, jei kas galėtų tą dieną visai susilaikyti nuo valgių. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. rugsėjo 16 d.)
***
Mano brangiausieji, „daug gali nuolatinė teisiojo malda“ (Jer 5,16), nors malda „pereina per debesis“ (Ekl 35,2), nors Išganytojo yra pažadėta – „Ko tik melsdamiesi prašysite, tikėkite, kad gausite“ (Mk 11,24), tačiau atsiminkime to paties Išganytojo grasinimą – „Jei nedarysite atgailos, visi pražūsite“ (Lk 13,5). Kad iš tikrųjų Išganytojas neįvykdytų to grasinimo, neleistų mums nuo karo žūti, o pasielgtų pagal pažadą: „Aukščiausias pasigaili darančiųjų atgailą“ (Koh 12,3), neatidėliodami, dar šiandien visa širdimi grįžkime prie Dievo, savo kasdieninį ir viešą gyvenimą sutvarkykime pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus, pradėkime skaisčiai ir blaiviai gyventi. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. rugsėjo 16 d.)
***
Kad Viešpats Dievas padėtų mums nugalėti savo silpnybes, duotųsi permaldaujamas – kviečiu visus D. G. Klebonus savo bažnyčiose surengti Atgailos dieną. O kadangi, kaip sako Šventasis Raštas, „gera yra malda su pasninku“ (Tob 12,8) ir „Viešpats išklausys jūsų prašymus, jei jūs tversite pasninke ir maldoje“ (Jud 4,12), tai kviečiu visus bent atgailos dieną papasninkauti su pienu, o dar geriau būtų be pieno, ar net visą dieną nieko nevalgant. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. rugsėjo 16 d.)
***
Atlikę atgailos dieną, pasiaukoję Saldžiausiajai Jėzaus ir Nekalčiausiajai Marijos Širdims, melsdamiesi už Taiką ir Tėvynę, galėsime su viltimi žiūrėti į ateitį ir pasitikėti Dievo gailestingumu, Jėzaus ir Marijos Širdžių globa, Šv. Juozapo, Šv. Kazimiero ir visų mūsų Šventųjų tautiečių užtarimu. (Ganytojinis laiškas, 1944 m. gegužės 28 d.)
***
Senajame Įstatyme Dievo siųsti pranašai ruošė žmones laukti ateinančio Išganytojo. Jie visus kvietė daryti atgailą. Taip ir dabar mūsų Motina Bažnyčia, norėdama mus tinkamai prirengti mūsų Išganytojo metinei Gimimo šventei – Kalėdoms, irgi ragina visus tikinčiuosius atgailai pranašo Izaijo žodžiais, kuriais Šv. Jonas Krikštytojas ant Jordano upės kranto kvietė žmones į atgailą: „Taisykite Viešpačiui kelią, darykite jo takus tiesius, kiekvienas slėnys tebūnie užpiltas, o kiekvienas kalnas ir kalnelis sužemintas; kas kreiva, tebūnie tiesu; kur nelygu, tebūnie lygūs keliai. Taip kiekvienas kūnas išvys Dievo išganymą“ (Iz 40,3-4). (Ganytojinis laiškas, 1946 m. lapkričio 22 d.)
***
Atgaila mums visiems šiuo metu labai reikalinga, nes kaip sako Šventasis Raštas: „Ši tauta nusidėjo didžiausiu nusidėjimu“ (Iš 32,31). o juk iš tikrųjų žmogžudystės, plėšimai, vagystės, nekaltų žmonių skriaudos, neapykanta, girtavimas, ištvirkavimai tarsi vandens tvanas užliejo mūsų tėvynę. (Ganytojinis laiškas, 1946 m. lapkričio 22 d.)
***
Todėl kviečiu visus į atgailą Šventojo Rašto žodžiais: „Darykite vertingą atgailos vaisių“ (Lk 3,8). Prisiminkite, ką Viešpats Dievas žada atgailaujantiems už nuodėmes per pranašą Izaiją: „Tegul bedievis pameta savo kelią, o Jis jo pasigailės, nes Jis labai pasiryžęs dovanoti“ (Iz 55,7). „Aukščiausias neapkenčia nusidėjėlių, o pasigaili darančių atgailą“ (Sir 12,3). (Ganytojinis laiškas, 1946 m. lapkričio 22 d.)
***
Reikia iš anksto gerai išaiškinti Atgailos dienos prasmę ir paraginti parapijiečius laikytis pasninko. Atgailos dieną prašyti tikinčiuosius, kad melstųsi už atsivertimą nusidėjėlių, ypač tautiečių ir parapijiečių – netikinčių, susimetėlių, girtuoklių, vagių, samagono gamintojų, kad Viešpats Dievas duotų jiems atsivertimo malonę. (Bendraraštis Kaišiadorių vyskupijos Gerb. Dvasiškijai, 1943 m. rugsėjo 24 d.)
APIE SKAISTYBĘ
Saugokimės tad tų ir panašių neskaisčių dalykų, o visa širdimi pamilkime skaistybės dorybę; venkime ne tiktai to, kas tą gražią angelišką dorybę galėtų sunaikinti, bet net ir to, kas galėtų ją aptemdyti. Nes ji yra kaip dailiai apdirbtas veidrodžio stiklas, kuris kiekvienu mažo kvapo pūstelėjimu apsitemdina. Skaistybę Šventasis Raštas vadina brangiausia dorybe, nes sako: „Viskas, kas brangaus yra, yra čia ant žemės niekas prilyginus prie skaisčios sielos“ (Sir 1,10). Tad ir mes privalome savo širdyje aukštai vertinti tą brangią dorybę. Turime būti pasiryžę: „geriau mirti, nekaip širdies skaistybei mažiausią skriaudą padaryti“, toks turi būti mūsų tvirtas pasiryžimas. Malda: „Sutverk, o Dieve, skaisčią širdį manyje“ (Ps 1, 12) turi nuolat iš mūsų lūpų kilti prie Dievo sosto. Mes privalome prie kiekvieno Švenčiausiojo Sakramento aplankymo, prie kiekvienų šv. Mišių klausymo, prie kiekvienos šventos Komunijos priėmimo prašyti Dieviškojo Atpirkėjo skaistybės dorybės ir kad Jis savo Širdies Žaizdoje ją paslėptų, kad jos nepražudytume. Ypatingai sėkminga yra malda taip pat tuo reikalu į Šventąją Dvasią, skaistybės Dvasią, ir į Jos skaisčiausios Sužadėtinės Mergelės Marijos. Atsiminkime apaštalo žodžius, kad brangią skaistybės dovaną „mes nešiojame moliniuose induose“ (2 Kor 4,7), tai yra, kad silpni esame, kad be ypatingos Dievo malonės skaistybės dorybę sunku yra visiškame spindėjime išlaikyti. (Ganytojinis laiškas, 1956 m. gruodžio 23 d.)
APIE KATEKIZACIJĄ
Katalikų Bažnyčia vaikus, sulaukusius tam tikro amžiaus, ruošia šv. Išpažinčiai ir šv. Komunijai. Tam tikslui atliekama vadinamoji katekizacija, arba, kitaip sakant, supažindinama su būtiniausiomis katalikų tikėjimo tiesomis, dorovės dėsniais, kataliko pareigomis, sakramentais, bažnytinėmis apeigomis ir t. t. Žodžiu katekizacija yra trumpas, bet išsamus krikščioniškojo mokslo išdėstymas ir paaiškinimas, todėl Bažnyčia katekizacijai teikia didelę, pirmaeilę reikšmę. Ir katekizacija yra viena iš svarbiausių kunigo pareigų (žr. Kan. 1330). Esant reikalui, kunigai kviečia į pagalbą vaikams paruošti ir pasauliečius (žr. Kan. 1333). (Vyskupo Teofiliaus Matulionio Memorandumas Lietuvos TSR Komisarų Tarybai, 1945 m. birželis)
APIE PAMALDUMĄ ŠVČ. JĖZAUS ŠIRDŽIAI
Šaukimės Švenčiausiosios Jėzaus Širdies, taip mūsų tautai artimos. Kreipkimės tad šiuose sunkiuose laikuose į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį. Toji Širdis, kuri iš meilės žmonijai praliejo savo kraują iki paskutinio lašo, kuri Švenčiausiame Sakramente ta pačia meile mums plaka, Ji laukia mūsų maldų ir nori mus išklausyti, mūsų maldavimus patenkinti. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.)
***
Liepos 1 d. 1934 m., lietuvių tauta iškilmingai pasiaukojo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai. Taigi per šį Kongresą Lietuva iškilmingai ir sutartinai pasirinko Viešpatį Jėzų savo Vyriausiuoju Valdovu ir Amžinuoju Vadu. Nuo pasiaukojimo dienos mūsų valstybė yra Geriausios Jėzaus Širdies nuosavybė: mes visi esame Jo, o Jis – mūsų. Iki šiam laikui Lietuva buvo vadinama Marijos žeme, nuo liepos 1 d. 1934 m. mes galime vadintis ir Jėzaus Širdies Tauta. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gruodžio 9 d.)
***
Pasitikėkime Jėzaus Širdies gailestingumu, Dievo Motinos Marijos globa, šv. Juozapo ir šv. Kazimiero užtarimu. (Bendraraštis vyskupijos kunigams, 1944 m. liepos 3 d.)
***
Kad sužadintume Švenčiausiajame Sakramente esančiam Viešpačiui Jėzui ir Jo Dieviškajai Širdžiai karštesnę meilę, gilesnį tikėjimą, dėkingumą ir visišką Juo pasitikėjimą, visus kviečiu prie vadinamosios intronizacijos, arba pasiaukojimo Jėzaus Širdžiai. Tegul kunigai savo parapijas, kapelionai ir mokytojai – mokyklas, tėvai ir motinos – savo šeimas, viršininkai ir valdininkai – savo įstaigas iškilmingai aukoja Jėzaus Širdžiai. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gruodžio 9 d.)
***
Kviečiu ir toliau ugdyti savyje dar karštesnį pamaldumą į Gailestingiausią Jėzaus Širdį ir į mylimiausią mūsų Motiną Mariją. (Ganytojinis laiškas, 1946 m. lapkričio 22 d.)
***
Drąsiai galima sakyti, kad dėka tų Švenčiausių Jėzaus ir Marijos Širdžių gailestingumo ir globos palyginti laimingai išgyvenote šiuos visokiausių gandų, nerimo ir karo laikus, ištvėrėte mūsų šventame, katalikiškame tikėjime, tvirtai tikėdami, karštai mylėdami ir nuolankiai garbindami mūsų Dievą Sutvėrėją, Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo Motiną Švenčiausiąją Mariją. (Ganytojinis laiškas, 1956 m. gruodžio 23 d.)
***
Kunigų prašau dažnai priminti tikintiesiems reikalą melstis į Gailestingiausiąją Jėzaus Širdį ir Švenčiausiąją Dievo Motiną Mariją, prašant, kad karas greičiausiu laiku baigtųsi visame pasaulyje ir būtų padaryta taika, „paremta Kristaus tiesa, teisingumu ir meile“. (Bendraraštis Kaišiadorių vyskupijos D. G. Klebonams ir Bažnyčių Rektoriams, 1945 m. gegužės 8 d.)
***
Linkiu kuo sėkmingiau plėsti Lietuvoje pamaldumą į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį: kad šeimos mielai aukotųsi Dieviškajai Širdžiai, kad augtų Maldos apaštalavimo sąjunga ir kad visa Lietuva pasivestų maloniai Išganytojo Širdies globai. (Teofiliaus laiškas „Žvaigždutės“ laikraščiui, 1933 m. gruodžio 20 d.)
APIE ŠVČ. MERGELĘ MARIJĄ
Švenčiausioji Mergelė Marija, paties Kristaus nuo kryžiaus paskirta būti mūsų Motina, tarpininke ir globėja. Mūsų šalis iš senų laikų yra vadinama Marijos žeme ir tuo vardu mes didžiuojamės. O Marija, amžiams bėgant, mums yra parodžiusi ypatingą savo motinišką globą. Šiluvoje apsireikšdama Marija išgelbėjo Lietuvą nuo kalvinizmo, Aušros Vartuose garbinama kaip Gailestingumo Motina – išsaugojo nuo stačiatikybės ir surusėjimo. Taigi ir dabartiniais sunkiais laikas karštai šaukimės į Mariją ir būkime tikri, kad ji iš visų nelaimių išgelbės mus ir mūsų Tėvynę. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.)
***
Artėja spalių mėnuo. Be abejo, viso pasaulio katalikai karo suvarginti per ištisą mėnesį kasdien rinksis į bažnyčias ir prieš išstatytąjį Švč. Sakramentą kalbės Rožančių, šauksis MARIJOS, Taikos Karalienės, pagalbos. Ir mes, brangiausieji, per šį mėnesį noriai rinkimės į bažnyčias, o jei kada negalėsime ateiti į bažnyčią, tai namie, suklaupę prieš Marijos paveikslą, su visa šeima kalbėkime Rožančių, aukodami jį už Taiką ir Tėvynę. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. rugsėjo 16 d.)
***
Šventasis Tėvas kiekviena proga ragina žmoniją šauktis – maldauti Marijos pagalbos ir primena, kad išsilaisvinimas pasaulio iš dabartinių nelaimių įmanomas tik pasiaukojant Marijos Širdžiai. Pradėkime ir mes uoliai garbinti Mariją ir jos Nekalčiausiąją Širdį. (Ganytojinis laiškas, 1944 m. vasario 2 d.)
***
Pradėkime švęsti pirmuosius penkis šeštadienius Nekalčiausiosios Marijos Širdies garbei; tą dieną aukokime šv. Komuniją kaip atlyginimą dėl įžeidimų, padarytų Marijos Širdžiai. Tų šeštadienių pamaldas aukokime už Taiką ir Tėvynę. Prašau D. G. Klebonus savo parapijas viešai ir iškilmingai paaukoti Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. (Ganytojinis laiškas, 1944 m. vasario 2 d.)
***
Melskime visi Viešpaties Jėzaus tos malonės mūsų Tėvynei, kad pasiaukotų Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai. (Ganytojinis laiškas, 1944 m. vasario 2 d.)
***
Atlikę atgailos dieną, pasiaukoję Saldžiausiajai Jėzaus ir Nekalčiausiajai Marijos Širdims, melsdamiesi už Taiką ir Tėvynę, galėsime su viltimi žiūrėti į ateitį ir pasitikėti Dievo gailestingumu, Jėzaus ir Marijos Širdžių globa, Šv. Juozapo, Šv. Kazimiero ir visų mūsų Šventųjų tautiečių užtarimu. (Ganytojinis laiškas, 1944 m. gegužės 28 d.)
***
Lietuviai ypač pamaldūs Švč. Mergelei Marijai ir visuose savo reikaluose su pasitikėjimu į ją kreipiasi. Nuo senų laikų Lietuvoje per visą Adventą yra laikomos jos garbei šv. Mišios, vadinamos Rarotomis, tikėdamiesi, kad Marija ir dabar savo galingu užtarimu permaldaus užsirūstintą Viešpatį Dievą ir globos mus, junkime šias Permaldavimo ir maldos pamaldas su Rarotomis. (Ganytojinis laiškas, 1946 m. lapkričio 22 d.)
***
Kviečiu ir toliau ugdyti savyje dar karštesnį pamaldumą į Gailestingiausią Jėzaus Širdį ir į mylimiausią mūsų Motiną Mariją. (Ganytojinis laiškas, 1946 m. lapkričio 22 d.)
***
Melskimės – prašykime Viešpaties per Švenčiausiosios Marijos užtarimą, kad duotų mūsų Tėvynei blaivybės malonę. (Ganytojinis laiškas, 1956 m. gruodžio 23 d.)
***
Prašau ta proga paraginti, kad tikintieji pavieniai ir šeimos kasdien kalbėtų po dalį šv. Rožančiaus. Pasitikėkime Jėzaus Širdies gailestingumu, Dievo Motinos Marijos globa, Šv. Juozapo ir Šv. Kazimiero užtarimu. (Bendraraštis kunigams, 1944 m. liepos 3 d.)
***
Prašau ypač raginti tikinčiuosius, kad pavieniui ir šeimos kasdien kalbėtų bent vieną šv. Rožančiaus dalį. (Bendraraštis Kaišiadorių vyskupijos D. G. Klebonams ir Bažnyčių Rektoriams, 1945 m. gegužės 8 d.)
APIE ŠEIMĄ
Visų pirma žiūrėkite, kad visos jūsų šeimos būtų sukurtos su Moterystės sakramentu bažnyčioje, o ne vien tik metrikacijos įstaigoje, be Dievo ir Bažnyčios palaiminimo. Žiūrėkite, kad jūsų šeimose ir jūsų pastogėse viešpatautų meilė, santaika, ramybė ir susiklausymas. Mylėkitės tarpusavy ir mylėkite savo vaikus, krikščioniškai juos auklėdami. Žiūrėkite, kad jie nebūtų piktinami blogo pavyzdžio. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.)
***
Tad pripratinkite vaikus kasdieną melstis, šventadieniais šv. Mišių ir pamokslo klausyti, dažnai ir vertai eiti Atgailos ir Eucharistijos sakramentų, nes nuo to priklauso jų žemiškoji ir amžinoji laimė. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.)
***
Tėvai ir motinos, iš jūsų šeimų laukiu šventai išauklėtų dukterų, iš kurių atsirastų tokių, kurios skaistų savo gyvenimą paaukotų Dievui už pasaulio nusikaltimus, padaugindamos seserų vienuolių eiles. Laukiu, kad iš jūsų sūnų atsirastų jaunuolių, kurie išgirstų Dievo balsą, kviečiantį stoti į kunigus ir tapti šventais žmonių sielų vadais. Kaišiadorių vyskupijai kaip tik stinga kunigų. Tenka su Išganytoju nusiskųsti: „Pjūtis, tiesa, didelė, o darbininkų maža“ (Lk 10,2). (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.)
***
Tėvai ir motinos, Kaišiadorių vyskupijos dvasinė ir dorovinė būklė didele dalimi priklauso nuo jūsų. Jei jūsų šeimos bus pamaldžios, šventos, skaisčios, blaivios – tai ir vyskupija bus pamaldi, šventa, blaivi. Dar daugiau, net ir mūsų Tėvynės graži, didinga ir laiminga ateitis priklauso taip pat nuo šeimos, juk šeimos sudaro tautas ir valstybes; kokios šeimos – tokia ir tauta. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gegužės 12 d.)
***
Tegul tėvai ir motinos – savo šeimas iškilmingai aukoja Jėzaus Širdžiai. (Ganytojinis laiškas, 1943 m. gruodžio 9 d.)
***
Tėvai ir motinos, aukokite savo šeimas Marijos Širdžiai. (Ganytojinis laiškas, 1944 m. vasario 2 d.)
***
Kunigus prašau paraginti, kad šeimos aukotųsi Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai; paaiškinti, kaip tai padaryti:
a) visi šeimos nariai tą dieną prieina išpažinties ir priima šv. Komuniją;
b) namuose, prieš išpuoštą Švč. Marijos paveikslą, uždegus bent dvi žvakes, visa šeima suklaupia (galima rankose laikyti degančias žvakes); tada šeimos tėvas ar motina balsiai skaito Šv. Tėvo pasiaukojimo aktą ir maldą; galima pridėti litaniją, sukalbėti dalį Rožančiaus, pagiedoti Marija, Marija. (Bendraraštis Kaišiadorių vyskupijos Gerb. Dvasiškijai, 1944 m. vasario 2 d.)
***
Prašau ta proga paraginti, kad tikintieji pavieniai ir šeimos kasdien kalbėtų po dalį šv. Rožančiaus. Pasitikėkime Jėzaus Širdies gailestingumu, Dievo Motinos Marijos globa, Šv. Juozapo ir Šv. Kazimiero užtarimu! (Bendraraštis Dekanams, 1944 m. liepos 3 d.)
APIE MISIJAS
Dieviškajai Apvaizdai patvarkant, Tavo Šventenybės valia buvau priverstas atsisveikinti su asmeniniu apaštalavimu Rusijoje ir pagal kanonus jau perėmiau man patikėtos vyskupijos valdymą, tačiau vis dėlto neatsisakau kiekvieną akmenį išjudinti, žadindamas misionierišką veiklą mano vyskupijoje. (Teofiliaus laiškas Šventajam Tėvui, 1943 m. birželio 4 d.)
***
Bažnyčia mus kviečia pasimelsti, kad Dievas globotų Kristaus gyvenimu ir Švenčiausiuoju Krauju pašvęstas vietas, globotų mūsų širdžiai brangiausias relikvijas, ir prašo, kad ne krauju, ne kitais nepaprastais sunkiais žygiais, o tik atliekamu skatiku neštume pagalbą tiems, kurie yra jos reikalingi. (Teofilius kviečia paremti misijas Rusijoje, 1938 03 19)
***
Tegu Dievas laimina visus, kuriems pasaulis yra viena meilės ryšiais suburta šeima. (Teofilius kviečia paremti misijas Rusijoje, 1938 03 19)
***
Kiek leidžia jėgos, neatsisakau rūpinimosi būsimaisiais misionieriais Rusijoje. (Teofiliaus laiškas kardinolui Aloyzijui Maglione, 1943 m. birželio 4 d.)
APIE SEKMADIENIO ŠVENTIMĄ
Šventos dienos laikymasis yra ne tik religinė, bet ir socialinė būtinybė. Juk šventoji diena – vienintelė diena, skirta dvasiniams reikalams aprūpinti: aplankyti bažnyčią, išklausyti šv. Mišių, pasimelsti, atlikti religinę kataliko pareigą. Atimti iš žmogaus šią teisę, reiškia paversti jį automatu, produkuojančia mašina. Bažnyčia kai kuriais atvejais leidžia tikintiesiems šventadieniais dirbti, kaip antai stichijoms ištikus, gaisrui, potvyniui, karui arba kituose neatidėliotinuose visuomeninio pobūdžio darbuose: geležinkeliuose, ligoninėse, elektros stotyse, fabrikuose, kurių negalima stabdyti, ir t. t. Tačiau Bažnyčia negali sutikti, kad žmonės būtų verčiami, ypač pamaldų metu, šventadieniais atlikti miestų statymo ar valymo darbą, mokyklose pamokas dėstyti, daryti posėdžius ir susirinkimus, kaimo gyventojus versti prie miško ar kitokių darbų. Bažnyčia tikintiesiems uždeda pareigą šventadienį švęsti, t. y. nedirbti sunkaus darbo, bent fiziškai pailsėti ir užsiimti dvasiniais reikalais… (Vyskupo Teofiliaus Matulionio Memorandumas Lietuvos TSR Komisarų Tarybai, 1945 m. birželis)
