Irena Petraitienė tęsia pasakojimą apie Teofiliaus Matulionio, būsimo Lietuvos palaimintojo, gyvenimo kelią.
Atsisveikinant su arkivyskupu Pranciškumi Karevičiumi
Aštriu dūriu į Kaišiadoris atliūliavo žinia – 1945 m. gegužės 30 d. Marijampolėje Amžinybėn iškeliavo paskutinis žemaičių vyskupas, nuo 1926 m. arkivyskupas Pranciškus Karevičius MIC. Tarp Peterburgo kunigų seminarijos dėstytojų tuometiniam klierikui Teofiliui Matulioniui neužmirštamą įspūdį paliko filosofijos profesorius Karevičius. Pasak kun. Mykolo Vaitkaus, romėnų senatoriaus veido, plačios erudicijos, iškili asmenybė. 1914 m. gegužės 17 d. Peterburgo šv. Kotrynos bažnyčioje vykusiose vyskupo konsekracijos iškilmėse dalyvavo ir Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas kun. T. Matulionis.
Konsekravo Mogiliovo arkivyskupas Vincentas Kliučinskis, asistuojant Seinų vyskupui Antanui Karosui ir Mogiliovo vyskupui Janui Ciepliakui. Su šiuo dvasininku vysk. Teofilių siejo bendras 1923 m. kovo 21-25 dienomis Maskvoje vykęs parodomasis teisminis procesas. Žinoma, kad jį iš Kauno stebėjo vysk. Pranciškaus „aštrios blizgančios akys“. O 1933 m. spalį, kai vyko Rusijoje nuteistų kunigų grąžinimo Lietuvon procedūra, galima sakyti, kad arkivyskupas Pr. Karevičius „nenuleido akių“, palaikė ryšį su Vatikanu ir, aišku, vaikščiodamas po tėvų marijonų sodą meldėsi. Tik sužinojęs, kad traukinys su grįžtančiais kunigais jau Kaune, organizavo vyskupo Teofiliaus vizitą Marijampolėje.
Visą kelią iki Kauno arkivyskupijos kurijos, kur buvo pašarvotas arkivyskupas Pranciškus, riedėjo mintys, atsiminimai, atsidūsėjimai: Rusijos katalikų dvasininkams sunkus buvo porevoliucinis laikotarpis, ne lengvesnis ir pokarinis Lietuvoje. „Pasijutome dvigubi našlaičiai. Bazilika neturi ordinaro, ir perspektyvų nematyt, – atsiminimuose rašė kan. Petras Rauda, tuometinis Kunigų seminarijos vicerektorius. – Arkivyskupas šiai bazilikai grąžino lietuvių kalbą. Nuo jo ingreso dienos per sumą buvo sakomi lietuviški pamokslai. Buvo labai tėviškas, paprastas. Judresnius kunigus siųsdavo administruoti didesnes parapijas. Po „Libera ir Castrum doloris“ prasidėjo eisena į poilsio vietą . Procesija iš bazilikos per šventorių priėjo prie žemaičių vyskupų kriptos. Dabar ilsėsis su vysk. Motiejumi Valančiumi, laukdami archangelo trimito, kviečiančio į Paskutinįjį Teismą…“
Kelyje vyskupas buvo visai ramus – kalbėjo brevijorių
Prabėgus kelioms savaitėms po arkiv. P. Karevičiaus laidotuvių, 1945 m. birželio 16 d. vysk. T. Matulionis gavo raštišką kvietimą atvykti į Vilnių pas komisarų tarybos pirmininką M. Gedvilą. Tam reikalui buvo atsiųstas ir automobilis. Vyskupas pasiūlė kancleriui kun. S. Kiškiui, kuris viską pažodžiui užrašė, jį lydėti. Buvo spėjama, kad vyriausybė norės iš vyskupo išgauti partizanams likviduoti atsišaukimą, kokį buvo pasirašęs prel. Stanislovas Jokūbauskis. „Kelyje vyskupas buvo visai ramus – kalbėjo brevijorių. Buvo matyti, kad jis nė kiek nesvyravo dėl linijos, kurios manė laikytis pasikalbėjime“, – šitaip pastebėjo kun. S. Kiškis.
Kartu su komisarų tarybos pirmininku M. Gedvilu buvo ir A. Gailevičius, religinių kultų reikalams tarybos įgaliotinis. Nupiešęs nenormalią būklę Lietuvoje dėl veikiančių partizanų ir apgailestavęs, kad su Bažnyčia nėra gerų santykių, M. Gedvilas pasiūlė vyskupui T. Matulioniui išdėstyti, kokie būtų jo pageidavimai vyriausybei.
Vyskupo buvo taip atsakyta: „Reikia leisti mokyklų patalpose ne pamokų metu dėstyti religiją tiems mokiniams, kurių tėvai ir jie patys pageidaus; leisti aprūpinti dvasinius reikalus karių, esančių armijoje, panašiai kaip kad yra Lenkijoje ir kitur; leisti bent vieną katalikų laikraštį ar žurnalą ir apskritai naudotis spauda; laisvai, be jokių kliūčių ir tarpininkų, susisiekti su Apaštalų Sostu“… M. Gedvilas atsakė: „Būtų galima kai ką iš tų pageidavimų išpildyti. Vyriausybės gi štai koks būtų noras – vyskupas turėtų raštu kreiptis į partizanus, kad jie padėtų ginklus ir paklustų vyriausybei.“ Vyskupas Teofilius atsakė: „Šito padaryti negalėsiu, nes tai ne mano kompetencija. Tokia gi būklė yra susidariusi dėl valdžios vedamos politikos krašto viduje!“ – „Betgi tai žmonių žudymas! Kaip galite tai leisti?“ – „Dievo draudimas šaudyti ar žudyti įpareigoja visus žmones, o ne vien partizanus.“
Vedant diskusiją toliau ir M. Gedvilui nurodžius, kad rusų dvasininkija padedanti vyriausybei nugalėti vidaus priešus, vyskupo buvo trumpai atsakyta: „Mes nesame pravoslavų popai!“ M. Gedvilas pareiškė, kad gal teks gailėtis dėl tokio atsisakymo ir tuo pasikalbėjimas pasibaigė. Nuo pasiūlyto viešbučio ir pietų vyskupas atsisakė ir tuo pačiu valdžios automobiliu nuvažiavo pas Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį, kuris buvo skaudžiai paliestas suėmus kelis jo artimiausius gimines. Į pavakarę vysk. T. Matulionis su savo kancleriu sugrįžo į Kaišiadoris. Buvo aišku, kad valdžia nedovanos.1945 m. birželio 24 d. Kaišiadoryse buvo suimtas kurijos kancleris kun. S. Kiškis.
„Tarp Valstybės ir Bažnyčios turėtų būti panašus ryšys, kaip tarp sielos ir kūno“
Drąsiausiai savo ir Bažnyčios poziciją išdėstė vysk. T. Matulionis, kuris po susitikimo su LSSR MT pirmininku M.Gedvilu (įvykusio 1945 m. birželio 16 d.) parašė išsamų memorandumą. Jo esmę nusako du teiginiai: 1) Bažnyčia sugyvena su įvairiomis valdymo formomis, jei tik nėra trukdoma atlikti jai pavestąją misiją žmonijoje, tačiau ji niekada nesutiks būti pasaulietinės valdžios įrankiu; 2) valdžia nežabotomis represijomis pati sukėlė ginkluotą pasipriešinimą, o draudimas žudyti įpareigoja visus žmones, ne tik partizanus.
„Keliant Bažnyčios santykių klausimą su Tarybų Vyriausybe, turiu pastebėti, kad principiniai Bažnyčia yra priešiška visiškam Bažnyčios atskyrimui nuo Valstybės dėl šių motyvų: būdama tolima anarchizmui, ji laikosi nuomonės, kad žmonių bendruomenė gali normaliai vystytis, kultūrėti ir tobulėti tik būdama suorganizuota į valstybę su valdžia priešakyje; todėl Bažnyčia pripažįsta Valstybei – einant prigimtąja teise – suverenumą savo tikslų ribose, t. y. siekiant visuomenės gerovės. Iš kitos pusės, Bažnyčia turi suverenines teises dvasios srityje. O kadangi tie patys valstybės piliečiai yra ir Bažnyčios nariai (kaip tikintieji), tai normalinėje tvarkoje tarp Valstybės ir Bažnyčios turėtų būti panašus ryšys, kaip tarp sielos ir kūno žmoguje.
Išeidama iš visų paminėtų principų, Bažnyčia su pasitenkinimu priėmė žinią apie įsteigimą prie LTSR (Komisarų Tarybos) įgaliotinio įstaigos, kuriai pavesta palaikyti kontaktą su ja. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje konstatuoja faktą, kad Tarybų Vyriausybės laikysena jos atžvilgiu 1944–1945 metais yra žymiai kitokia, negu 1940–1941 metais, ir tai į gerąją pusę. Nemažiau teigiamai ji norėtų vertinti ir kontaktą su vyriausybės vadovaujančiais asmenimis, kaip aukščiau paminėta. Visa tai leidžia man tikėtis, kad ir šis raštas bus priimtas kaip atviras žodis patarnauti bendram reikalui.
Katalikų Bažnyčia nėra kaip kitos tautinės bažnyčios, kurios, atskilusios nuo Petro uolos, pateko į tokią pasaulinės valdžios priklausomybę ir globą, kad neteko jėgų atlikti religinei misijai savo tautoje. Todėl griuvus režimui, jos užsitraukė masių neapykantą ir buvo revoliucijos numestos. Katalikų gi Bažnyčia sugyvena su įvairiomis valdymo formomis, jei tik nėra trukdoma atlikti jai pavestąją misiją žmonijoje, tačiau niekad ji nesutiks būti pasaulinės valdžios įrankiu. Šitokią poziciją ji lengviau gali išlaikyti todėl, kad ji nėra nacionalinė (kaip žydų sinagoga), valstybinė (kaip anglikonų), bet pasaulinė – tarptautinė su stipriu ir autoritetingu centru.
Jeigu 1944–1945 metais ginkluotuose būriuose žmonių skaičius žymiai padidėjo ir jų aktyvumas sustiprėjo, tai tam yra daug priežasčių politinio ir socialinio pobūdžio: netinkamas aprūpinimas kareivių maistu, patekusių į Raud. Armiją, išvežimas apmokymui iš Lietuvos ribų, maišymas lietuvių su kitataučiais skatino jų dezertyravimą. Suėmimai net visai nekaltų žmonių, netinkamas elgesys su suimtaisiais (neleidimas pasimatyti, nei maisto įteikimas), išvežimas kalinių iš Lietuvos, reikia manyti, taip pat paskatino visus, kurie save laikė kandidatais į kalėjimus, sprukti į mišką. Dažnai beatodairiškas gyvenamųjų plotų valymas su pasitaikančiomis nekaltų žmonių aukomis.
Savo pasikalbėjime buvau pažymėjęs, kad Bažnyčia jokiu būdu nepateisina savavališkų žudymų pareigūnų, įtariamų asmenų ir kitų. Ji skelbia principą, kad privačia iniciatyva nieko negalima nužudyti, netgi ir valdžia negali žudyti nekalto. Kaltė turi būti neabejotinai nustatyta ir tai teismine procedūra. Todėl Bažnyčia, smerkdama visokį neleistiną žudymą, Tamsta tarp kito ko buvai paminėjęs, esą, ginkluotuose būriuose dalyvauja ir kunigai. Bažnyčios įstatymai ir gyvenimo praktika griežtai draudžia kunigui užsiimti grynai politine veikla, juo labiau su ginklu rankoje. Aš būčiau dėkingas, jei man, Tamsta Pirmininke, būtų pateikta konkretūs daviniai kaip medžiaga, galinti patvirtinti šį teigimą. Kiek man yra žinoma, nė vieno kunigo Kaišiadorių vyskupijoje nėra pasislėpusio.
Bažnyčia supranta Vyriausybės susirūpinimą geruoju likviduoti ginkluotus būrius miškuose, tačiau vien iškilmingo pažado dovanoti bausmę (amnestijos) neužtenka tam, kad sužadinus pasitikėjimą. Netolima praeitis ir šiurpi dabartis turi savo kalbą: lietuvių masinis išvežimas 1941 metais ir nesugrąžinimas jų į tėvynę (bent nekaltų, patekusių per nesusipratimą, kaip Tamsta išsireiškei), nuolatiniai suiminėjimai ir ryšium su tuo visus apėmęs netikrumo jausmas dėl savo rytojaus – juk tie dalykai neįkvėps pasitikėjimo Vyriausybe. Gali būti, kad vyriausybė duotus pažadus ištesės, bet argi tam reikalinga Bažnyčios garantija?
Man asmeniškai, kaip katalikų vyskupui ir lietuviui, sąžinė neleidžia imti ant savęs „amnestuotųjų“ miškuose besislapstančiųjų saugumą. Nubausti, kad ir kitu titulu, jie priekaištaus man juos apvylusiam.
Tamsta sakai, kad jeigu tektų imtis žiaurių priemonių ginkluotiems būriams likviduoti ir nukentėtų daug nekaltųjų, tai Bažnyčiai tektų už visa tai atsakyti. Bažnyčia pirmiausia atsako už savo veiksmus; kadangi ne ji sudarė sąlygas ginkluotiems būriams atsirasti, tai ne ji ir atsakys už jų likvidavimo padarinius. Bet klausimas, ar Bažnyčia negalėtų sulaikyti tautą nuo nelaimės, jeigu įsikištų į šį dalyką savo autoritetu ir padrąsintų žmones pasitikėti vyriausybe? Esu tikras, kad toks Bažnyčios įsikišimas ne į savo reikalą sukeltų tik nepasitikėjimą ja pačia: būtų manoma, kad jos pareiškimas išgautas apgaulingu būdu ar per prievartą. Iš kitos pusės, esu tikras, kad vyriausybė kiekvienu atveju imsis tokių priemonių, kurios jai atrodys tinkamesnės, visai nežiūrint Bažnyčios.
Būdamas ne tik vyskupas, bet ir lietuvis, aš labai vertinu Tamstos patriotinius jausmus, kurie paskatino Tamstą šiuo sunkiu mūsų tautai momentu kreiptis į mane, kaip Bažnyčios atstovą. Deja, mūsų tauta yra patekusi į tokį sūkurį, iš kurio ją gali išvesti tik Dievo Apvaizda. Esu giliai įsitikinęs, kad visos tautos pastangos ginti lietuvių tautą ir ją apsaugoti nuo nelaimių susilauks Viešpaties palaimos.“
