Irena Petraitienė
Sukanka 80 metų, kai 1933 m. po intensyvių derybų įvyko Lietuvos ir Rusijos kalinių mainai. Iš kalėjimo išlaisvintas Dievo tarnas vysk. Teofilius Matulionis (1873–1962) kartu su kitais kaliniais, tarp kurių buvo 10 kunigų, grįžo į Lietuvą. Sukanka 70 m. kai 1943 m. paskirtas Kaišiadorių vyskupu.
Sutiktuvės
Vakaro violetu gaubiamas Kauno geležinkelio stoties peronas 1933-iųjų spalio 19-ąją alsuote alsavo laukimu.„Bukietų bukietai žydi minioje“, – rašė „Šaltinio“ laikraščio korespondentas St. Daunys (kun. St.Yla). Pagaliau iš tunelio išnyra traukinys. Karo invalidų orkestras užgroja džiaugsmo maršą. „Valio“, – šaukia dvidešimtūkstantinė mina, ore sukasi iškeltos kepurės, ant vagonų krinta žiedai: „Štai pasirodo, senas, išvargęs, daug kančių matęs vysk. Matulionis, kunigai, kiti kaliniai. Ašarodami atvykėliai bučiavo gimtąją žemelę.“ Sveikinimo kalbą pasakęs kan. Povilas Dogelis sugrįžusius kalinius nuvežė į Šv. Zitos viešbutį. Vyskupą Teofilių svetingai priėmė Kunigų seminarija. Kauno metropolitas arkivyskupas Juozapas Skvireckas pakvietė pas save, kaip brangų asmeninį svečią.
Padėkos vizito atėjusį vysk. T. Matulionį mielai priėmė prezidentas A. Smetona. Tarp Lietuvos vyriausybės ir jos atstovo Maskvoje Jurgio Baltrušaičio vyko intensyvus susirašinėjimas dėl Rusijoje kalinamų kunigų, kelių pasauliečių ir Lietuvoje kalinamų komunistų pasikeitimo. 1933 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos pasiuntinybės prie Šv. Sosto atstovas dr. Kazys Graužinis sulaukė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos politikos departamento St. Lozoraičio pasirašyto pranešimo apie išvaduotinų asmenų grąžinimo Lietuvon derybas. Lietuvos vyriausybės sąraše svarbiausias kalinys buvo Teofilius Matulionis, tuo metu niekas iš valdžios žmonių nežinojo, kad jis yra slaptas vyskupas. Sovietiniame sąraše tarp pirmųjų buvo A. Sniečkus, Komunistų partijos veikėjas. (Ne be jo iniciatyvos 1946 m. vysk. T. Matulionis vėl buvo suimtas.)
Po trumpo poilsio beveik visa išlaisvintųjų kunigų grupė kartu su vysk. Matulioniu atvyko į Rygą, norėdami pareikšti nuoširdžią padėką ir pagarbą broliams, latvių katalikų dvasininkams. Rygos arkivyskupas metropolitas Antanas Springovičius buvo įpareigojęs pagarbiai prie Latvijos sienos sutikti iš Rusijos atgabenamus lietuvius, jiems užsakyti specialų vagoną. Latvijos vyriausybė buvo pranešusi vyskupui Juzepui Rancansui, kada traukinys su kaliniais pasieks Indros stotį. Apaštalinis nuncijus arkiv. Antonio Zechini atsiuntė žinių apie kun. Matulionį, o svarbiausia – apie jo vyskupystę.
Pasienio stotyje, Indroje, vysk. Rancansas rado jau anksčiau atvykusį kun. V. Mielešką, Kauno Karmelitų Šv. Kryžiaus bažnyčios kleboną, kuris buvo deleguotas pasveikinti grįžtančius Lietuvos vardu ir juos lydėti iki Kauno. „Ilgokai palaukus, atriedėjo sovietinis traukinys, – rašė sutiktuvių dalyvis, latvių vysk. Antanas Urbšas.- Išlipo iš jo sulysusios kunigų figūros. Apsirengę buvo skudurais. Skurdžiausiai atrodė vyskupas Matulionis, ant galvos kepurė su skylėtu dugnu…“ Po pasveikinimo vysk. Rancansas, išėmęs iš lagamino violetinę pijusę, priėjo prie Teofiliaus Matulionio, uždėjo ant galvos ir pasveikino kaip vyskupą. Bendrakaliniai apstulbo iš nustebimo… 1902 m. kun. Matulionis paskirtas Bikavos klebonu atlaidų progomis lankydavosi vysk. Rancanso tėviškėje Nautreni – Rogovkoje, kur turėjo daug savo dvasinių pasekėjų, tarp jų buvo ir jaunasis Juzepas, kuris 1933 m. lapkritį džiaugėsi: „Aš dabar galėjau jį laisvoje Latvijos žemėje pirmą kartą pasveikinti kaip vyskupas ir kaip to paties pašaukimo brolis.“
Daugėjant dvasininkų areštams, rūpinantis, kad Sovietų Sąjungoje būtų išlaikyta katalikų hierarchija, tuometinis nuncijus E.Pacelli (būsimasis popiežius Pijus XII) gavo labai svarbią ir slaptą Šv. Sosto misiją – parinkti penkis ištikimuosius kunigus, slaptai juos konsekruoti vyskupais ir įpareigoti juos apaštališkųjų administratorių teisėmis valdyti katalikų vyskupijas: Mogiliovo, Leningrado, Kazanės – Samaros – Simbirsko ir Charkovo. Didelės Leningrado vyskupijos vyskupu augziliaru (padėjėju)1928 m. gruodžio 8 d. buvo nominuotas kun. Teofilius Matulionis, kurį 1929 m. vasario 9 d. Kirilovskajos koplyčioje konsekravo. vysk. Antanas Maleckis. „Užuot kopęs į vyskupišką sostą, – rašė Solovkuose kalėjęs vysk. B. Sloskans, – turėjo vykti kalėjiman, vėliau koncentracijos stovyklon į Solovkus, prie Baltosios jūros. Ten jis tapo mano įpėdiniu ne vyskupiškame soste, o priverstinių darbų stovykloje.“
Liudijimai
Klūpodami geležinkelio stoties perone, į Lietuvą grįžtančius kalinius kunigus pasitiko Dotnuvos Žemės ūkio akademijos studentai. Čia vyskupas T. Matulionis pirmą kartą iš džiaugsmo apsiverkė. Vėliau „Šaltinio“ korespondentui kalbėjo, kad, palyginti su Rusija, Lietuvos jaunimas pilnas entuziazmo, malonus ir sveikas.
Beveik visi didesnieji Lietuvos miestai, norėdami pamatyti buvusį kalinį vyskupą, jį kvietė ir rengė labai iškilmingus sutikimus. „Šaltinis“ rašė apie 1933 m. lapkričio 22 d. Marijampolėje vykusį vyskupo Teofiliaus vizitą, kuris į geležinkelio stotį sukvietė minias marijampoliečių. Po atviru žvaigždėtu dangumi klaupėsi kankinio rankos laiminami žmonės, skambėjo burmistro, kan. J. Stakausko ir kitų jaudinamos kalbos. Ekscelenciją atlydėjus į marijonų vienuolyną, suskambo „Gratulamur Tibi“, brolių choro atliekama giesmė. Tarp laukiančiųjų garbingojo vyskupo marijonų gimnazijoje buvo ten mokęsis kun. Pranas Račiūnas MIC, atsiminimuose jis rašė, kad vyskupas įėjo tyliai. Veidas sudžiūvęs, iškankintas. Kalbėjo ramiai. Jo balse nesijautė jokios neapykantos jį varginusiems tikėjimo priešams.
„Pajutau, kad iš vyskupo sklinda kažkokie spinduliai, ir buvo nuostabiai gera, norėjosi vien tik žiūrėti į garbingą asmenį, – atsiminimuose rašė kan. Petras Rauda. – Taigi, jei Dievo malonė gyvena žmoguje, kaip ją beslėptum, ji veikia aplinką. Visi tai pajutome. Susikaupėme ir mus apgaubė nepaprastas ramumas ir palaima. Tarsi būtume pasinėrę į saulės spindulius. Kalbėjo nedaug – ramiai, paprastai, be patoso. Matyt, tas įspūdis buvo toks gilus, kad per pamokas, kai tekdavo paliudyti, kas yra šventumas ar didingumas, mokiniams pasakodavau apie susitikimą su vyskupu T. Matulioniu Antalieptėje.“
„Tik iš vyskupo Matulionio išmokau, kaip lageryje reikia gyventi“, – pasakojo mons. Eduardas Simaška, patyręs Sibiro lagerį ir tremtį. O 1933 m. jis buvo vienas iš Kauno kunigų seminarijos klierikų, kuris įsimintiname susitikime godžiai gaudė kiekvieną garbingojo vyskupo žodį. Paklaustas apie pirmąjį 1923 m. areštą, svečias pasakojo, kad, paėmę į savo rankas valdžią, bolševikai Petrapilyje apkarpė gyvenamąjį žmonių plotą. Todėl ir jam, Švč. Jėzaus Širdies šventovės klebonui, teko gyventi kaimynystėje su stačiatikių šventiku. Abu turėjo po kambarį. Nors kun. Teofilius retai kada rakindavo duris, bet tą vakarą raktą pasuko. Naktį išgirdo prie durų krebždesį. Paklausus, kas, atsiliepęs popas prašėsi įleidžiamas – reikia pasikalbėti. „Ateikite rytoj“, – pasiūlė kaimynas. Rytojaus dieną popas prisipažino:„Gerai padarei, kad manęs naktį neįsileidai. Juk aš norėjau tave, tėve, papjauti. Mano nervai jau nebeišlaiko: GPU įpareigojo mane apie tave pranešinėti raštu. Taip išvargau, kad nutariau tave nužudyti ir tokiu būdu atsikratyti tokios kankinančios pareigos.“ Kun. Teofilių, matyt, sujaudino toks prisipažinimas, pagailo to paties pašaukimo brolio, ir jis pasiūlė tuos pranešimus redaguoti abiem kartu. O į tam tikrą dėžutę juos kas dvi savaitės, kad nekiltų koks įtarimas, tegul nešioja jis vienas, popas. Tokiu būdu palengvinęs kaimyno sąžinės naštą, deja, pats kun. Teofilius arešto neišvengė.
Įdomu, kad 1923 m. kovo 21 d. Maskvoje prasidėjusiam kunigų teismo procesui pirmininkavo buvęs popas Galkinas. Tarp teisiamųjų buvo ir vysk. J. Ciepliakas(1925 m. Pijaus XI buvo paskirtas Vilniaus vyskupu). Dvasininkų teismas buvo parodomasis.Visi teisiamieji buvo kaltinami kontrrevoliucine veikla. Prokuroro kalba buvo pilna neapykantos ir grasinimų: „Joks popas iš Vatikano jūsų neišgelbės… Aš spjaunu į jūsų ir į visas religijas…“ Europos spauda plačiai rašė apie šį teismą, buvo kilusi protestų banga.
Teismo sprendimu kun. T. Matulionis gavęs 3 metus kalėjimo, po dvejų metų amnestuotas grįžo į savo parapiją. Tačiau 1929 m. lapkričio 25 d., beveik devynis mėnesius slapta ėjęs vyskupo pareigas, Ekscelencija Teofilius vėl buvo areštuotas. Leningrado kalėjimo vienutėje, kurioje kadaise buvo uždarytas V. Leninas (apie tai bylojo atitinkamas įrašas ant sienos), vysk. T. Matulionis išsėdėjo be teismo apie metus. Tardė naktimis (iš viso 24 kartus). Be kita ko, kaltino šnipinėjimu Lietuvos naudai. Žadėjo paleisti į laisvę, jeigu saugumui teiks reikalingų žinių. Griežtai atsisakius bendradarbiauti su saugumu, 1930 m. gruodžio mėn. dešimčiai metų buvo ištremtas į Solovkų salose XV a. ortodoksų vienuolyne įsteigtą koncentracijos stovyklą. Pagrindiniame kalinių darbe – miško kirtime – tarp kunigų vyravo graži harmonija ir tikras draugiškas solidarumas.Solovkų lageryje kalėję kunigai, popai, padoresni pasauliečiai, apie 60 asmenų, vyskupą Teofilių buvo išrinkę slaptos bendruomenės-komunos vedėju. Deja, vadinamieji „stukačiai“ (kaliniai šnipai) įdavė valdžiai. Susilaukta didelės rūstybės.
Iš Solovkų į Leningrado kalėjimą atvežto vysk. Teofiliaus laukė ne tik vergiškas, garbaus amžiaus žmogui nepakeliamas darbas, bet dar sunkesni baudžiamajame izoliatoriuje naktimis vykę ilgi tardymai. „Patekau vienam griežčiausių tardytojų, – pasakojo vyskupas. – Aš neturėjau ko slėpti, nei jam ką nors naudingo pasakyti. Vieną kartą pasakiau, kad dėl manęs jis turi tiek vargti. Matyt, tas pasakymas pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man paduodamas tarė: „Užkąsk. Juk dažnai būni alkanas.“ Tas tardytojo mostas išspaudė man ašarą ir buvo vienas jautriausių mano išgyvenimų.“
Vyskupo Teofiliaus liudijimai, pasakojo mons. E. Simaška, seminaristus tiesiog pribloškė. Daugeliui atsivėrė akys: čia pat, kaimyninėje Rusijoje, naikinami tikėjimo išpažinėjai. Kas būtų, bolševizmo bangai užliejus Lietuvą? Todėl tuometinis klierikas Eduardas (1936 m. gavęs kunigo šventimus buvo Ekscelencijos pagalbininkas Šv. Mikalojaus bažnyčioje) giliai dėjosi į širdį vyskupo pasakojimą, kaip kaliniai kunigai švęsdavo Eucharistiją. Mišių vyną gamino iš maisto siuntiniuose rastų razinų. Niekas iš siuntėjų nežinojo, kam reikalingos kunigams razinos, kurių ne vienas maldavo savo parapijiečius. Ostijas kepė specialioje keptuvėje, kurią slaptai padarė kalinys kalvis. Šv. Mišios buvo atnašaujamos palėpėje, kur gyveno tiktai barako kunigai, naktį 1–5 val. ryto. Vienas iš kunigų grupės budėjo žemai, kad galėtų perspėti celebruojantįjį, jei užeitų patikrinti kalinių sargybiniai. Vietoje altoriaus – paprasta dėžutė arba lagaminas, apdengtas švaria servetėle. Mažas relikvinis kryželis atstojo portatilį. Degantis žvakigalis buvo visa šviesa…
Palaiminimas
„L’ Osservatore Romano“, Vatikano dienraštyje, išsamus straipsnis apie išlaisvintus kunigus buvo iliustruotas iškalbingu dviejų nuotraukų montažu: kalinio drabužiais apsirengęs vyskupas T. Matulionis ir šalia diktatorius Stalinas…
Kardinolo Eugenio Pacelli vardu vysk. Teofiliaus nusiųstoje telegramoje buvo reiškiama visų išlaisvintų kunigų sūniška meilė ir pagarba pop.Pijui XI. 1934 m. kovo 23 d. vysk. T. Matulionis atvyko į Romą, kur jį pasitiko Šv. Tėvo ir Lietuvos atstovybės tarnautojai. Kitą dieną, kovo 24-ąją, vysk. Teofilius buvo priimtas pusvalandį trukusioje popiežiaus Pijaus XI audiencijoje. Vyskupui priklupus, Šv. Tėvas jį pakėlė, atsiklaupė pats ir tarė: „Esi kankinys. Privalai pirmas mane palaiminti.“ Labai gerbdamas Šv. Tėvą ir visada būdamas absoliučiai klusnus, vysk. Teofilius ir šį kartą išpildė nelengvą jam prašymą – uždėjo ant Šventojo Tėvo galvos drebančias rankas ir virpančiu balsu ištarė palaiminimo žodžius. Pasak ten dalyvavusio saleziečio t. J. Gusto, vaizdas graudus: visos Bažnyčios Galva klūpo prieš kuklų, suvargusį vyskupą… Ne vienas apsiašarojo. Po palaiminimo vyskupas atsiklaupė prie popiežiaus kojų… Apaštalų Sostas atidžiai sekė 1923 m. Maskvoje vykusį kunigų teismą, popiežius Pijus XI, norėdamas pagerbti teisiamuosius, tarp jų ir kun. T. Matulionį, kardinolams kiekvieną atskirai išvardijo.(Pijus XI – Achile Ratti, kaip Vatikano apaštalinis nuncijus Varšuvoje, kelis kartus vizitavo Vilnių,o 1921 m. – Kauną, buvo pal.arkiv. J. Matulaičio bičiulis, 1926 m. pasirašė Lietuvos Katalikų Bažnyčios provincijos steigimo bulę.)).
Viešnagės metu, per 1934 m. Velykas, vyko pal. Jono Bosko kanonizacija, todėl vysk. Teofilius kartu su atvykusiais saleziečiais važiavo aplankyti šventojo gimtinės. Išvykos dalyvis t. Gustas liudijo: „Torino mieste vienas vietinis kunigaikštis pasiūlė vyskupui savo lengvąją mašiną ir pats vairavo. Kai priartėjome prie kun. J. Bosko gimtinės, gal už pusės kilometro ar daugiau išgirdome skambančius bažnyčios varpus – taip buvo reiškiama pagarba vyskupui – kankiniui. „1934 m. balandžio 3 d. specialioje audiencijoje Šv. Tėvas, priėmęs iš Lietuvos atvykusią Ekscelencijos Matulionio vadovaujamą 78 maldininkų grupę, ją palaiminęs, pažymėjo, jog vyskupo Teofiliaus asmenyje matąs ne tik žydinčio tikėjimo žmogų, bet ir to tikėjimo drąsų išpažinėją – kankinį.
1934 m. spalio 5 d. vysk. T.Matulionis, priėmęs JAV lietuvių kvietimą, kartu su jį lydinčiu kun. D. Mikšiu „Kungsnolm“ laivu pasiekė Niujorką, kur jį sutiko gausybė dvasininkų ir pasauliečių: Kunigų vienybės pirmininkas kun. K. Vasys, kun. A. Milukas, kiti žinomi išeivijos veikėjai. Amerikoje vysk. T. Matulionis lankė lietuvių kolonijas. 1935 m. liepos 28 d. Čikagoje pašventino paminklą Atlantą perskridusiems lietuvių lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui. Klivlende aplankė Kultūros centrą, kur pastatytas paminklas dr. J. Basanavičiui. Rugpjūčio mėn. viešėjo apaštališkoje Vašingtono delegatūroje, kalbėjosi su kardinolu A. G. Cicognani, kuris vėlai atsiminimuose rašė: „Mano prašomas, jis papasakojo savo nepaprastus išgyvenimus Sovietų Rusijos plotuose per vertėją mons. Juozą Končių. Turėjau progos atidžiai stebėti savo pokalbininką, tirti jo nusiteikimą ir pajusti gilius jausmus, kurie virpėjo toje sieloje. Jis man padarė jaudinamą įspūdį. Ryškiai jaučiausi esąs šventojo akivaizdoje, įsitikinusio evangelinio žodžio liudininko artumoje.“
Grįždamas iš Amerikos, vysk. T. Matulionis dviem savaitėms užsuko į Egiptą, po to nukeliavo į Palestiną, kur aplankė biblines vietas: Karmelio kalną, Genezareto ežerą, Narazetą, Betliejų Jeruzalėje. Kristaus karsto bazilikoje aukojo šv. Mišias. Lankėsi Alyvų kalno bažnyčioje, kur apie 50 kalbų ant sienos išrašytas „Tėve mūsų“ tekstas, bet nebuvo jo lietuvių kalba. Vyskupo T. Matulionio iniciatyva jis ten buvo įrašytas. Po mėnesio viešnagės Palestinoje vysk. T. Matulionis dar kartą aplankė Romą, kur vėl buvo priimtas popiežiaus Pijaus XI. Gražų įspūdį vyskupui paliko ir tuo metu Romoje surengta tarptautinė spaudos paroda, kurioje buvo gausu eksponatų ir iš Lietuvos.
Dvasios tėvas
Kaunas laukė grįžtančio vysk. Teofiliaus. Ypač seminaristai, kurių nuodėmklausys buvo Kunigų seminarijoje. Laukė ir arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, suradęs tvirtą paramą savo bendraamžio ir daugeliu atžvilgių bendraminčio asmenyje. 1933 m., vos sugrįžęs iš Rusijos, vysk. Matulionis pašventino Dominikonų koplyčią Raseiniuose, aplankė Švč. Jėzaus Širdies seserų kongregaciją, vėliau arkivyskupo prašomas vizitavo Veliuonos ir Krakių dekanatų parapijas, konsekravo Seredžiaus ir Juodaičių šventoves. Grįžęs iš Šventosios Žemės lankė Kėdainių, Žeimių, Kauno, Raseinių ir Veliuonos parapijas.
1936 m.rudenį arkivyskupas J. Skvireckas prašė, kad vyskupas Teofilius savo globoje laikytų Šv. Mikalojaus šventovę ir suteikė jam reikalingus įgaliojimus rūpintis seserų benediktinių dvasios reikalais. „Mes, tai sužinojusios, iš džiaugsmo ir nustebimo tiesiog kvapo netekome, – atsiminimuose rašė ses. Agnietė OSB. – Ekscelencija pas mus?! Ar gali būti?“ Tas didelis džiaugsmas pynėsi mūsų maldose, darbuose ir kalbose. Vyskupo sutiktuvių iškilmėse dalyvavo nemažas būrelis dvasininkų ir visų vienuolynų atstovai. Mūsų vienuolyno gyvenime tai buvo didi palaimos diena. Visos dėkojom, kad sutiko mus globoti. Bet Jo Ekscelencija buvo lyg susirūpinęs, neramus. Kodėl? Kreipdamasis į visus tarp kitko pareiškė: „Aš labai noriu padėti seselėms, bet kartu ir bijau – niekad nebuvau vienuolyno kapelionu. Buvau tik paprastas parapijos kunigas. Galbūt nesugebėsiu būti joms naudingas. Pasimelskite už mane visi, kad Dievas man padėtų.“ Išgirdus tokį nuolankų Jo Ekscelencijos žodį, daugelio akyse pasirodė ašaros, o mumyse kilo dar didesnė pagarba bei atsidavimas savo Ganytojui.“
Vysk. J. Matulionio iniciatyva, kuris buvo didelis Švenčiausiojo Sakramento garbintojas, 1938 m. buvo sudarytas jo vadovaujamas komitetas, kuris į visuomenę išleistame atsišaukime rašė: „Katalikiškos Lietuvos 550 metų ir laisvos Tėvynės 20 metų sukaktims paminėti kilo mintis pastatyti šventą paminklą, malonų Dievui ir brangų Tėvynei, iš kurio plauktų dangaus palaima mūsų šaliai. Tuo tikslu įvedama Amžinoji Švenčiausiojo Sakramento adoracija laikinojoje sostinėje Kaune, senutėje Šv. Mikalojaus benediktinių bažnyčioje.“ Visai Lietuvai gyvai atsiliepus į šį kvietimą, per keletą metų benediktinių šventovėje buvo įrengtas centrinis šildymas, bažnyčia suremontuota, išgražinta ir pritaikyta Amžinajai Švč. Sakramento adoracijai. Vyskupą, atsiminimuose rašė kun. Pr. Račiūnas MIC, dažnai tekdavo matyti ramiai susitelkusį, bekalbantį rožančių ar brevijorių, bet kuriuo metu patarnaujantį norintiems prieiti išpažinties. Su maloniu šypsniu sutikdavo einantįjį adoruoti. Buvo Vyrų apaštalavimo centro dvasios vadas.
Benediktinių vienuolyne vysk. Teofilius gyveno kartu su konclagerio draugu kun. Mykolu Bugeniu, jis pasakojo: „Neleisdavo neplautomis rankomis liesti liturginių drabužių, dėl šio reikalavimo sesuo Juzefa net apsiverkdavo. Buvo giliai dievotas ir net linkęs į skrupulus. Kartą teko susiginčyti – jis, krikštydamas po klausimų gimtąja kalba, tą patį pakartodavo ir lotyniškai. Aš tai pavadinau „rabinizmu“. 1939 m. rugsėjį mirus J. Tūbeliui, kan. F. Kapočius prašė vyskupą Teofilių, kad palaidotų buvusį ministrą pirmininką. Jis jau buvo sutikęs, tačiau sužinojęs, kad Tūbelis buvęs masonas, atsisakė ir už tą perspėjimą labai dėkojo…“ Pasak kun. dr.J. Stakausko, buvo linkęs tikėti kitų apreiškimais, pranašystėmis, vizijomis ir net iš dalies sapnais. Savo jautria ir kilnia siela matė Dievo gerumo ir Apvaizdos reiškinių, kur kiti to nepastebėdavo.
1938 m. gegužės 25–29 d. Budapešte buvo rengiamas tarptautinis Eucharistinis kongresas. Ir iš Lietuvos rengėsi vykti maldininkų grupė. Kongreso pasirengimo komitetui ir grupei vadovauti buvo pakviestas vysk. Teofilius, nariai dr. L. Bistras, kun. V. Mieleška. Komitetas, laikydamas Eucharistinį kongresą atsvara ateistinei propagandai, populiarino šią idėją Lietuvoje. Todėl buvo pageidauta, kad 1938 m. gegužės mėn. pamokslai būtų sakomi marijologinėmis eucharistinėmis temomis, kad būtų meldžiamasi kongreso intencija. Budapešto Eucharistinio kongreso komitetas, sužinojęs, kad dalyvaus lietuvių grupė su vysk. J. Matulioniu priešakyje, labai prašė Ekscelenciją būti gegužės 28 d. sesijoje, vadinamoje „Union Oriental“ ir kartu su Rytų apeigų vysk. P. Būčiu MIC paruošti pranešimą. Tame komiteto rašte vysk. Teofilius vadinamas „herojiško tikėjimo išpažinėju.“
1938 m. spalio 1 d. vysk. Matulionis buvo paskirtas Kauno arkivyskupijos oficiolu, o 1940 m. balandžio 19 d. – vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. Kilus Antrajam pasauliniam karui, frontui slenkant į Rytus, atsivėrė keliai į Mogiliovą, Vitebską, Polocką ir visą Gudiją, kur gyventojai buvo ištroškę religinės ir moralinės pagalbos. Natūralu, kad mesijinio kunigų sąjūdžio vadžias į savo rankas paėmė vysk. T. Matulionis. Pasitaręs su arkiv. J. Skvirecku ir gavęs jo pritarimą, 1941 m.rugsėjo 22 d. rašė Šv. Tėvui, prašydamas, „jei atrodytų būtina ir naudinga“, leisti jam grįžti į savo darbą Rusijoje. Susirašinėjimai su Vatikanu teikė vilties. „Viena visuomeninė įstaiga pranešė, kad galbūt pavyks išsirūpinti leidimą įvažiuoti į Gudiją, – laiške kun. V. Dainiui 1942 m. rašė vysk. Teofilius. – Jei pavyks, pranešiu, o tada visi važiuosime atgal. Tada ir Jūs, tėvai Vincentai, atvažiuokite. Darbo pakaks visiems. Kauno seminarijoje įsteigtos dvi stipendijos klierikams, norintiems važiuoti pas mus.“ Deja, 1942 m. kovo 14 d. vysk. T. Matulionis raštu pranešė Šv. Tėvui, kad jam ir kunigams dėl apaštalavimo Rusijoje okupacinė vokiečių valdžia daro didelių kliūčių.
1942 m. birželio 16 d. mirus Kaišiadorių pirmajam vyskupui J. Kuktai, iškilo jo įpėdinio klausimas. Jau per laidotuves kaišiadoriškiai, pasikvietę pokalbio Kauno arkivyskupo pagalbininką vysk. V. Brizgį, išdėstė, kad pageidautų vysk. T. Matulionio. Arkiv. J. Skvireckas pasiūlė vysk. Matulionio kandidatūrą per nunciatūrą Berlyne, ir 1943 m. sausio 11 d. raštu Vatikano valstybės sekretorius kardinolas A. Maglione pavedė Kauno arkivyskupui metropolitui pasiklausti vysk. T. Matulionį, ar jis sutiktų priimti Kaišiadorių vyskupijos valdymą. Jeigu sutiks, tai, nelaukiant bulės – paskyrimo rašto iš Apaštalų sosto, jį prisaikdinti, ir jis gali tuojau perimti Kaišiadorių vyskupiją. Balandžio 20 d. savo privačioje koplyčioje Kaune arkivyskupas metropolitas iš vysk. T. Matulionio priėmė reikalingas priesaikas. Šioje apeigoje taip pat dalyvavo vysk. V. Brizgys, prel. K. Šaulys ir kan. St. Ūsoris. Rūpėjo vyskupui naujoji Kaišiadorių vyskupija, bet ne mažiau rūpėjo ir Rusija. Vysk. V. Brizgys nuramino, paaiškindamas, kad, jei atsiras galimybė, Kaišiadorių vyskupijos valdymas nebus kliūtis grįžti Rusijon. O kai su J. Skvirecku pasidalijo nerimu, ar pakels vyskupijos valdymo naštą, gal atsisakyti ir prašyti Šv. Tėvą atleisti nuo pareigų, arkivyskupas abejones išsklaidė tvirtu savo žodžiu: „Dabar yra sunkūs laikai. Reikia su tuo sutikti.“
„Mes turėjome Tėvą, kuris mus mylėjo kaip savo vaikus, rašė ses. Agnietė OSB. – Ir mes Jo Ekscelenciją mylėjome kaip vaikai, ypač už dvasinius pamokymus, kuriuos visuomet lydėjo jo paties gyvenimo pavyzdys.
Deja, ir mums, kaip apaštalams, pamačiusiems Išganytoją visame grožyje bei ištarusiems „gera mums čia būti“, debesis viską paslėpė nuo jų akių, – taip ir mums pranešta žinia, jog vyskupas T. Matulionis paskirtas Kaišiadorių ordinaru, lyg tamsus debesis apsiautė ramų mūsų gyvenimą. Sunku buvo susigyventi su ta mintimi, kad netrukus Jo Ekscelencijos nebus tarp mūsų. Mes bijojom tą žodį net balsiai ištarti, nes taip baisiai, taip skaudžiai skambėjo…“
