Irena Petraitienė
„Jis buvo panašus į evangelistą…“
„Brangieji! Laimingai, nesirgęs atvykau Geteborgan, Švedijon. Šiandien, rugsėjo 26-ąją 11 val. ryto, išplaukiam tiesiog Amerikon. Laivas puikus, aptarnavimas taip pat geras. Oras gražus. Neužmirškit savo maldose! Dėkui už palydėjimą!“, – vyskupo Teofiliaus laiškas skriejo į Kauną, Pušų gatvėje gyvenančiam Juozui Matulioniui, dvejais metais jaunesniam broliui. Iš Rusijos grįžęs Alantos kapinėse melsdamasis prie mamos Onos Matulionienės kapo, Teofilius Matulionis mintį kreipė ir 1920 m. vasario 16 d. Vilniaus Rasų kapinėse atgulusio vyriausiojo brolio Jono link: „Sesuo Grasilda (kitos motinos) laikė jį geriausiu broliu ir negailėjo jam pagyrų. Jis buvo aukšto ūgio, plačiapetis, su didele barzda…“
Suūžus „Kungsholm“ laivo motorui, tolstant pietvakariniams Švedijos krantams, ant denio buvo matyti tebestovinčių keleivių. Tarp jų du, 
nuo vėjo skrybėles prilaikantys vyrai. Lietuviai, aukštaičiai, bendraamžiai katalikų dvasininkai. Nuo pirmos pažinties dienos su jį Amerikon lydėjusiu kunigu Dominyku Mikšiu vyskupą Teofilių, galima sakyti, neapleido viską apimantis broliškumo jausmas. Toks suprantamas jam buvo kun. Dominyko apsisprendimas savanoriu stoti į carinės Rusijos kariuomenę, kad padėtų Mandžiūrijos fronte tarnavusiems lietuviams. Šaunuolis. Dvejus metus gyveno Amerikoje, buvo Čikagos šv. Kryžiaus bažnyčios klebonas asistentas. O dabar Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo ir Raudonojo Kryžiaus kapelionas kun. Dominykas Mikšys (pirmasis Kulautuvos parapijos 1940–1954 m. klebonas), visais įmanomais kanalais gaudęs informaciją apie daug kentėjusį ir šventą žmogų, su dideliu džiaugsmu ir asmenine atsakomybe tapo jo kelionės palydovu. Atlanto platybėse gimtųjų namų spingsule žibėjo dviejų lietuvių dvasininkų įsižiebusi bičiulystė.
Kitame vandenyno krante aukštaitis, iš Pasvalio krašto kilęs kun. Magnus Kazėnas, Pitsburgo šv. Kazimiero parapijos klebonas, pranciškonių vienuolyno steigėjas, Amerikos lietuvių katalikų federacijos valdybos iždininkas, taip pat degė troškimu susipažinti su kraštiečiu Sibiro kankiniu, išgirsti gyvą jo žodį. Ir iškėlęs mintį Amerikon pasikviesti vyskupą T. Matulionį, įkūrė gražiai suliepsnojusį organizacinį laužą. Federacijos centro valdyba kartu su Amerikos lietuvių „Kunigų vienybės“ sąjunga paruošė didesnių lietuvių kolonijų, lankymo ir susitikimų programą. Naujojo Džersio Harisono parapijos klebonas kun. Leonas Vaicekauskas vysk. T. Matulioniui atsiuntė „laivakortę“.
Marijos Kalneliuose, Marias Hills vietovėje, 1926 m. liepą Tarptautiniame Eucharistiniame kongrese dalyvavęs arkivysk. Jurgis Matulaitis MIC įsteigė pirmąją Amerikos Lietuvių kolegiją, rektoriumi paskyręs kun. dr. Joną Navicką MIC. Marianapolyje apsistojusiam vyskupui Teofiliui tėvas Jonas papasakojo apie marijonų kolegijos tikslą: „Apsaugoti lietuvių išeiviją nuo ištautėjimo, paruošti tikybiškai nusistačiusios jaunuomenės.“ Vorčesterio Aušros Vartų lietuvių parapijos klebono, aktyvaus lietuvių visuomenės veikėjo trečiai kadencijai išrinkto „Kunigų vienybės“ sąjungos pirmininko prel. Konstantino Vasio-Vasiliausko sveikinimo kalba, kaip sakytų Seinų seminarijos bendramokslis prel. Mykolas Krupavičius, buvo „trumpa, šilta, simpatinga, patriotiška“.
„Nekantriai laukiau tos valandos, kada teks pamatyti atvykusį Amerikon vyskupą kankinį T. Matulionį, –„Tiesos kelyje“ rašė prel. Kazimieras Urbonavičius-Jonas Kmitas, rašytojas, „Darbininko“ vyr. redaktorius. – Pagaliau sulaukiau. Tai įvyko spalio 16 d. „Kunigų Vienybės“ seime, Marianapolio kolegijoje, Thompsone. Vyskupas laikė pontifikalines Mišias. Kolegijos koplyčia buvo pilna studentų ir Seiman atvykusių kunigų. Visi domėjosi vyskupo išvaizda ir nusiteikimu, sekė kiekvieną jo judesį, gaudė kiekvieną žodį… Reikia stebėtis, kad daug kentėjęs ir sunkenybių išgyvenęs vyskupas išliko ne tik gyvas, bet ir gyvybingas, ir fiziškai stiprus. Kiek ten dvasinės jėgos ir uolaus, viršžmogiško įkvėpimo! Tas dvasios pajėgumas stiprino kankinio sveikatą ir sutaupė fizines jėgas…
Kokį įspūdį mums padarė vyskupas Matulionis? Žavintį! Rodėsi, kad tai asmuo, atvykęs iš kito „nežemiško“ pasaulio. Jautėsi, kad vidinė dvasios galybė veržiasi iš jo ir užkrečia visus kažkokia nepaprasta, nenusakoma nuotaika. Sakyti, kad jis malonus, kuklus, nusižeminęs, pilnas meilės ir nuolaidumo – per maža… Išsyk susidaro įspūdis, jog vyskupas Matulionis pirmiausia yra kuklus ir kantrus. Išsiugdyti pastarąją dorybę jam daug padėjo išsilavinti bolševikai!
Stebėtina, kad budelis gali tapti tobulybės ugdytoju! Bet apie savo išgyventas kankynes vyskupas Matulionis kalba labai nenoriai. Iš tiesų jis savo programoje užsibrėžęs kaip tik apie tai nekalbėti… Ir nors Ekscelencija aiškiai varžėsi, bet žmonių prašomas šį bei tą papasakojo… Ir kaip pasakojo! Be jokio įtūžimo, be mažiausio keršto požymio. Jo žodžiai plaukė taip ramiai ir natūraliai, tartum būtų atpasakojęs paprasčiausius gyvenimo įvykius.
Santūriai apibūdino Bažnyčios padėtį Sovietuose, prisiminė vieną kitą asmeninį nuotykį. Jis niekad neužsipuldinėjo savo kalboje sovietinės vyriausybės. Priešingai, kartais netgi teisino rusų valdininkus, sakydamas, kad jiems teko prisitaikyti prie žiaurių įstatymų…
Ta agitacijos ir propagandos stoka teikė vyskupo žodžiams begalinės svarbos. Jis buvo panašus į evangelistą, atpasakojantį tragiškiausius įvykius paprasčiausio liudininko tonu. Nereikia nė minėti, kad žmonės viso to klausėsi tiesiog sulaikę kvapą ir įtemptai susikaupę. Ganytojas atliko tikrą misiją, nes labai daug žmonių išėjo iš svetainės susidarę visai kitokią nuomonę apie „darbininkų tėvynę“. Niekam iš jų nė mintis neatėjo abejoti liudininko sąžiningumu.“
„Kalbėtojo kuklumas, džentelmeniškumas, nenoras smerkti…“
„Iš karto buvo nepalankūs: net proklamacijas išmėtė, skelbdami, kad aš šnipas. Tačiau ilgainiui nurimo ir net ateidavo į mano paskaitas.“ Taip vysk. T. Matulionis atsakė į kun. Juozo Prunskio, „Mūsų laikraščio“ redaktoriaus klausimą, kaip komunistai laikėsi Ekscelencijos atžvilgiu.
1934 m. lapkričio 3 d. vysk. T. Matulionis atvyko į Bostoną, vieną didžiųjų lietuvių kolonijų, kur veikė katalikiškos ir kitokios organizacijos, leidžiami laikraščiai. „Keleivis“ tuo metu buvo kovingas socialistinių idėjų skleidėjas, aštriai puolęs apie „Darbininką“ besitelkiančius katalikiškos nuostatos veikėjus, sukėlė tikrą triukšmą: prispausdino šmeižikiškų lapelių, skaudžiai juodinančių vyskupo asmenį. Jis buvo vadinamas šnipu, norėjusiu bolševikus parduoti Pilsudskiui ir Smetonai…
Suprantama, rašė prel. K. Urbonavičius-Jonas Kmita, kad nemažai komunistų sugarmėjo pasiklausyti tariamųjų šmeižtų. „Bet kokia buvo nuostaba, kad vietoj karštos, smerkiančios kalbos išgirdo ramų, objektyvų jau žinomų faktų išdėstymą. Kalbėtojo kuklumas, džentelmeniškumas, nenoras smerkti ir aiškus siekimas kitus asmenis, kur tik galima, pateisinti – visa tai rodyte rodė susirinkusiems komunistams, kad čia yra teisybė, kad pačiam kalbėtojui tartum koktu dėl tokio žmogaus sužvėrėjimo, kokį teko patirti. Vyskupas tyčia ar ne nejučiomis prakalbo į juos kaip į žmones, ir prabudę žmogiški jausmai privertė juos parausti. Išėję iš svetainės komunistai pradėjo smarkiai spjaudytis: „Ką jie pliauškia apie kokius šmeižtus. Jis sakė teisybę…“
„Darbininko“ laikraštis, rašydamas apie susitikimą taip pažymėjo: „Susidarė įspūdis, kad žmogui kančia reikalinga, nes jį taurina, jei tik žmogus pasiduoda vedamas meilingosios Apvaizdos rankos. O įstatymai, kalėjimai, jų viršininkai, kaliniai-draugai, atliekami darbai, negalavimai ir ligos, – visa tai medžiaga Apvaizdos rankose, tarytum šachmatų lenta, kurioje figūras perstato Dievo ranka. Visas vyskupo pasakojimas buvo himnas Apvaizdai, kuri turi savo planų ir dažnai mums nesuprantamu būdu juos realizuoja.“
Čikagos socialistinės linkmės, kunigus įpratęs pulti dienraštis „Naujienos“, svečio vyskupo T. Matulionio nepuolė, tik jo lankymosi Čikagoje proga pakritikavo klebonus dėl, jų manymu, nesirūpinimo lietuviškumu: „Todėl, didžiai gerbiamas ganytojau, neapleisk Chicagos, neatsteigęs lietuvių kalbos lietuvių Rymo Katalikų bažnyčiose, užkirsk kelią nutautinimui ir hoodluminimui Amerikos lietuvių jaunimo. Hoodlumėjimas be grynai lietuvių dvasios mūsų Rymo Katalikų bažnyčiose ir mūsų mokyklose, be grynai lietuviškų draugijų ir organizacijų lietuvių jaunimas nutausta, nutolsta nuo religijos ir lietuvybės, hoodlumėja.“ (Kalba netaisyta.)
Broktonas, pasak prel. M. Krupavčiaus, lietuviškų šiaučių ir dzūkų centras. Daug medinių namų. Parapijos klebonas kun. Jonas Švagždys garsėjo savo pamokslais, parapijoje rengė Lietuvos istorijos, kalbos paskaitų ciklus. Vienu metu vadovavo Tautos fondui, pirmininkavo Lietuvių darbininkų sąjungai.
„Gerojo Švagždžio“ vardą kunigas pelnė neatsitiktinai. Savaitę Broktone viešėjęs vyskupas Teofilius, nors susitikimų būta nemažai, tarytum pailsėjo, atsigavo, atsiskleidė nauji pasakojimo bruožai, išryškėjo humoro jausmas, šmaikščiai pasakojant, pvz.: „Senas rusas, iš kurio komunistai buvo atėmę paskutinę ožkelę, nebegalėdamas pragyventi, sumanė parašyti Dievui laišką. Kadangi buvo beraštis, pasikvietė mokantį rašyti berniuką, kuris ir surašė laišką pagal senuko norą: „Dievuli, Tu esi visagalis, gailestingas, neapleidi vargo žmonių, neapleisk ir manęs – pasigailėk ir grąžink man ožkytę, be kurios sunku man senukui išsimaitinti.“ Nunešė senukas laišką į paštą, kurio tarnautojai, perskaitę adresą „Dievui danguje“, nežinojo ką daryti. Nutarė perduoti jį politiniams komisarams. Jie įsakė senukui ateiti į tardymą. Čia vienas jų ėmė barti senuką už jo tamsumą, neišmanymą. Kitas gi tarė: „Kam tu tą vargšą kamuoji! Imkim geriau ir sudėkim jam keletą rublių – tegu nusiperka sau ožką.“ Sudėjo komisarai 25 rublius. Senukas, gavęs tuos pinigus, buvo dėkingas, bet ožkos pirkti negalėjo, nes reikėjo dar kita tiek pinigų. Rašo senukas per tą patį berniuką kitą laišką Dievui: „Geras esi, visagali Dieve, davei man dovanų, tikiu, kad duosi jų ir daugiau. Man dar gerokai trūksta iki 50 rublių – tiek kainuoja ožkytė. Tik nesiųsk daugiau per komisarus, nes jie pusę man siųstų pinigų sau pasiliko!“
Arba štai kitas mielas vysk. Teofiliaus viešnagės Broktone epizodas. Kartą pastebėjo, kad vietinis vikaras kun. J. Petrauskas laiko Mišias laiko be patarnautojo. Atėjo svečias vyskupas ir patarnavo jam per ištisas Mišias. Kun. J. Petrauskas po to didžiavosi, sakydamas savo kolegoms kunigams: „Esu vienintelis vikaras pasaulyje, kuriam per Mišias tarnavo vyskupas.“
„Ačiuokite Aukščiausiam už suteikimą laimės gyventi laisvėje. Nes laisvės vertę gali pilnai įkainuoti tiktai tas, kuriam teko būti nelaisvėje“, – vysk. T. Matulionis kalbėjo Klivlendo lietuviams. Ir čia jis neniekino nei Rusijos, nei ją valdančių bolševikų, o tiktai visus ragino melstis, sakydamas: „Pasaulio Sutvėrėjau, gelbėk Rusiją!“
Pagaliau vysk. T. Matulionis pasiekė išeivijos lietuvių sostinę Čikagą. Priėmimas ir čia buvo ne tiktai nuoširdus, bet ir didingas. Važiavo jis iš vienos parapijos į kitą, stengdamasis aplankyti visas. O jų čia buvo daugiau kaip tuzinas. Priėmimai jose buvo maždaug panašūs. 1935 m. lapkričio 17 d. seserų kazimieriečių akademijos auditorijoje vysk. T. Matulionis kalbėjo: „Kaip vyskupas, aš džiaugiuos Amerikos lietuvių religingumu. Džiaugiuosi, kad senesnioji karta, atvykusi iš Lietuvos, neužmiršo Dievo. O labiausiai mane džiugina jūsų jaunimas, kuris neapleidžia bažnyčios ir taip dažnai artinasi prie šv. Sakramentų. Tai – kunigų, pasauliečių veikėjų ir seselių nuopelnas. Kaip lietuvis, aš džiaugiuos, kad Amerikos lietuviai išlaikė savo tautybę. Patėmijau, kad ne tik senesnieji, bet ir jaunimas rūpinasi tautos reikalais.“
„Pas mus įsiviešpatavusi nuomonė, kad amerikiečiai tai biznieriai, kad gilesni dalykai jiems nerūpi. Aš pastebėjau visai ką kita: bažnyčios pilnos žmonių, dažnai eina prie komunijos. Ypač pasižymi savo dosnumu švietimo ir labdarybės reikalams. Dėl viso to katalikai laikomi ypatingoj pagarboj. Amerikos lietuviai pasižymi savo religingumu, – duodamas interviu kun. J. Prunskui kalbėjo vysk.T. Matulionis. – Amerikiečių lietuvių jaunimas paprastas, kuklus, padorus. Amerikoj gerbiami dvasiškiai. Nuėjau kartą pas gydytoją, net nekataliką – masoną. Jis ne tik nepaėmė pinigų, bet dar padovanojo akinius.“ Paklaustas, ar visada laimingai sekėsi kelionės, atsakė: „Nieko, gerai. Kartą vos vos sunkiai nesužeidė: bevažiuojant iš Čikagos į Omahą susidūrė automobiliai. Mūsų automobilį gerokai apdaužė, man kiek sužeidė smilkinį, bet didesnių sužeidimų nebuvo.“
1935 m. rugpjūtį Vašingtono nuncijus kardinolas Amleto Cigognani (Vatikano valstybės sekretorius) vysk. T. Matulionį pakvietęs pasisvečiuoti delegatūroje, vėliau pateikė liudijimą: „Pokalbio metu turėjau progos atidžiai stebėti savo pokalbininką, tirti jo nusiteikimą ir pajusti gilius jausmus, kurie virpėjo toje sieloje. Jis man padarė jaudinantį įspūdį. Arkivyskupas Matulionis aiškiai buvo kilni asmenybė, vedama aukštų idealų, stipraus ir tiesaus charakterio. Iš jo kalbos sklido nuoširdus nuolankumas ir labai šviesus tikėjimas. Ryškiai jaučiausi esąs šventojo akivaizdoje, įsitikinusio evangelinio žodžio liudininko artumoje. Turiu prisipažinti, jog per tą didelės atsakomybės laikotarpį dažnai maldoje kreipiausi į arkivyskupą Matulionį, kad per jo tarpininkavimą, sekdamas šio Šventojo Ganytojo pavyzdžiu, gaučiau uolaus pasiaukojimo Kristaus Bendrijai dovaną ir dvasinės ramybės malonę net ir sunkiausiais atvejais. Tiksliai atsimenu, jis man sakė, jog visada, net ir sunkiausio darbo bei didžiausių kančių metu, savyje išlaikė ir giliausią pasitikėjimą Viešpačiu. Jis tą ramybės dovaną priskyrė Dievo gailestingumo malonei.“
