Irena Petraitienė
1929-ieji – atšiaurios ganytojavimo sąlygos
„…Atsimenu, kaip puikiai atrodė klebonas, kai atnašaudavo iškilmingas Mišias – Sumą. Jis man tada atrodė toks iškilmingas ir gražus, tik negalėjau suprasti, kodėl, jam įšilus, ant abiejų skruostų pražysdavo dvi raudonos rožės su dviem viduriukais?“ Apie vaikystėje patirtus įspūdžius tik pradėtoje statyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje Už Nevos vartų rašiusi Irena Kamantauskienė kartu su kitais parapijiečiais meldėsi ir 1929-ųjų vasario vidurio Sumoje. Vyskupas Teofilius Matulionis prie altoriaus žengė be mitros, be ganytojiškos lazdos – niekas nežinojo apie vasario 9 d. vykusią slaptą konsekraciją. Paslaptis rūpestingai buvo saugojama, net artimiausi įšventinto vyskupo draugai to nežinojo. „Aš gi neturėjau teisės sakyti“, – vėliau teisinosi konsekracijos liudininku buvęs kun. Augustinas Pronckietis.
Vyskupas Teofilius buvo paskirtas padėjėju vyskupui A. Maleckiui cum jure successionis (su paveldėjimo teise) Leningrado sričiai. O toji
sritis buvo didelė: be Leningrado ji apėmė į šiaurę visą buvusią Archangelsko guberniją, į pietus siekė Pskovo ir Sebežo, o į vakarus – Baltijos jūrą. Ir vyskupu tapęs Teofilius sekmadieniais darbavosi Leningrado šventovėse, o šiokiomis dienomis važiuodavo į provinciją. Be kitų kalbų dar mokėdamas vokiečių ir latvių kalbas, jis aptarnaudavo visų tautybių katalikus.
Atšiaurias ganytojavimo sąlygas sunkino Visos Rusijos centrinio vykdomojo komiteto 1929 m. balandžio 8 d. priimtas religinių susivienijimų įstatymas. Uždrausta religijos sklaida, visos tikinčiųjų organizuoto bendravimo formos, įvesta privaloma dvasininkų ir tikinčiųjų bendruomenių registracija. Viename iš radikaliausių ateistinių leidinių, „Bezbožnik u stanka“ ( „Bedievis prie staklių“), buvo skelbta: „1930 m. mes turime paversti mūsų raudonąją sostinę bedieviška Maskva, mūsų kaimus – bedieviškais kolūkiais. Naujajam kaimui cerkvė nereikalinga.“ Per platų, įstatymais ir atšiaurumu lyg minomis užminuotą pastoracijos lauką vyskupas Teofilius atkakliai yrėsi pirmyn, kaip rašė kun. dr. J. Stakauskas: „Jautei, kad kalba ir veikia apaštalo dvasia. Kančia Kristaus vardu, kančia už Jo Bendrijos gerovę pripildė žmogiškąją širdį iš dangaus krintančiais malonės lašais; kukliame paprastume slėpėsi didybė žmogaus, kuris kitus labiau mylėjo nei save.“ Mūru stojo už kiekvieną kataliką ir ypač už savo bendradarbį. Kai Saugumo organai, nežinoję, kad T. Matulionis yra vyskupas, bet laikydami jį autoritetingu kunigu, pasikvietę klausinėjo apie Petrapilyje ir Gatčinoje dirbusį kunigą Čegį, jis tiesiai paklausė: „Ar jūs laikote mane savo agentu, kad klausinėjate apie kunigus?“ Tada valdininkas kalbą pakreipė kita linkme. Kvietė pas jį ateiti už poros savaičių.
Nors OGPU nežinojo apie T. Matulionio pašventinimą vyskupu, jis tapo viena pirmųjų naujos represijų bangos aukų. 1929 m. lapkričio 24 d. vyskupas Teofilius Saugume buvo išlaikytas visą dieną. Vakare saugumiečiai jį atsiprašė, kad negalėjo priimti ir prašė atvykti rytojaus dieną, tai yra lapkričio 25, kai Šv. Kotrynos šventovėje buvo didžiausi atlaidai. Ta diena buvo švenčiama ir už Nevos Vartų. Vyskupas mėgino prašyti, kad paskirtų ankstyvesnę ar vėlyvesnę valandą, tačiau viršininkas nesutiko ir įsakė būtinai atvykti 10 valandą. Rytojaus dieną, skirtą valandą, vyskupas buvo Saugumo įstaigoje. Jį ten išlaikė visą dieną, o vakare tas pats viršininkas pasikvietė vyskupą į savo kabinetą, kur buvo dar kažkoks jaunas vyras. Tada tasai iškilmingai pareiškė: „SSSR vardu skelbiu, kad Tamsta suimtas!“ „Spasibo! “(dėkoju!) – atsakė suimtasis. Kareivis nuvedė vyskupą į atskirą kambarį ir, įleidęs vidun, liepė ten sėdėti. Kambaryje buvo sofa. Suimtasis ant jos nuvirto ir greit užmigo… Atėjęs kitas valdininkas ir pamatęs ant sofos išsitiesusį kalinį, nustebo; reikšdamas nepasitenkinimą, jis tik pasakė: „Kas tai? Tamsta miegi?!“
Padaręs kratą, jis nuvedė suimtąjį į kalėjimo vienutę, kurioje 1895 m. už revoliucinę veiklą sėdėjo Vladimiras Uljanovas Leninas, t liudijo ant sienos su atitinkamu įrašu pakabintas jo portretas. Apie ką mąstė vyskupas Teofilius, nuotraukoje matydamas įdėmias savo amžininko akis? Gal prisiminė šiuos Lenino žodžius: „Mes netikime į amžiną dorovę ir mes atmetame moralę kaip pasakas. Tas yra mums morališka, kas padeda proletariato klasės kovai“. O gal vyskupui prieš akis iškilo XIX a. pabaigos vaizdas, kai Uljanovas – Leninas, sužinojęs, kad jo brolis Aleksandras už pasikėsinimą nužudyti carą, žuvo kartuvėse, taręs garsiąją frazę: „Eisime kitu keliu“, nusiėmė nuo kaklo kryželį ir nusviedė…
Už „Kresty“ kalėjimo sienų
Pasigedę savo klebono Švč. Jėzaus Širdies už Nevos vartų parapijiečiai puolę jo ieškoti, rado Arsenalo krantinėje „ Kresty“ kalėjime, kur buvo kalinimi politiniai kaliniai ir dvasininkai. Katalikų Bendrijai, kaip ir visoms kitoms konfesijoms Sovietų Sąjungoje, labai dramatiški buvo 1929-1931 metai: suimti 142 katalikų dvasininkai, tarp jų antrą kartą vyskupas Teofilius Matulionis. Tardymui jis buvo šaukiamas, kaip įprasta, naktimis, kartais po du po tris kartus ; dieną pailsėti ar prigulti nebuvo leidžiama. Tardytojai, norėdami kalinį palenkti savo tikslams, naudodavo įvairius būdus. Vienas jų – tardomojo suniekinimas ir bandymas išgauti norimų žinių. Tikriausiai ir vysk. T. Matulionis to neišvengė. Labai vaizdžiai tokio pobūdžio tardymą yra aprašęs jo artimas bičiulis latvių vysk. Boleslovas Sloskans, 1926 m. gegužės10 d. paskirtas Mogiliavo vyskupijos apaštaliniu adminsitartoriumi, o 1928 m. suimtas. Dienoraštyje rašoma; „Vos pradėjęs snausti išgirdau atidaromų durų triukšmą. Kažkas įėjo, klausia: „Kas įšventino vyskupu?“ „Šv. Sosto atstovas vyskupas D’Herbigny, lankęsis pernai ir užmezgęs ryšius su vyriausybe.“ Koks iš jo vyskupas… „Ar žinote kas yra juodasis Katalikų Bendrijos popiežius?“ „Ne, nežinau.“ „Argi nežinote, kad jėzuitų generolas, vadinamas juoduoju popiežiumi, skiria vyskupus ir veda savo politiką nepriklausomai nuo Katalikų Bendrijos šefo ir kad popiežius tėra įrankis jo rankose?“ „Galiu Jus užtikrinti, kad tame Jūsų tvirtinime nėra nė krislo tiesos…“
Panašiu būdu tardomas vyskupas Teofilius pagal pokalbio temą, toną, tardytojo nuotaiką nuspėdavo, kokia yra politinio gyvenimo temperatūra. 1930 m. vasario 9 d. „L'osservatore Romano“ išspausdino popiežiaus Pijaus XI laišką, kuriame buvo smerkiamas Sovietų Sąjungoje prasidėjęs masinis teroras prieš religines organizacijas ir kviečiama melstis už persekiojamuosius. Šis dokumentas sovietų režimui sukėlė nepalankią pasaulio viešosios nuomonės reakciją. Daugumos tyrėjų manymu, būtent popiežiaus protestas buvo viena iš svarbių priežasčių, dėl kurios J. Stalinas buvo laikinai sulėtinęs religijos persekiojimo tempą. 1930 m. kovo 2 d., t.y. nepraėjus nė mėnesiui po popiežiaus kreipimosi, laikraštyje „Pravda“ pasirodė J. Stalino straipsnis „Sėkmės svaigulys“, kur, be kita ko, buvo pašiepiamai apibūdinti entuziastai, kurti kolūkį pradedantys nuo cerkvės uždarymo ir varpų nukabinimo… Nuskambėjus švelnesnei natai viršūnėse, pasigirdo aidas ir „ Kresty“ kalėjime. Tą patį 1930 m. kovą vyskupas Matulionis buvo pašauktas tardymui dienos metu, netgi rytą. Pasak jo: „Tai jau didelė retenybė, naujiena, kuri sužadindavo neramų permainų laukimą.“ Viršininkas klausė kalinį: „Ko čia sėdi ?“ „Juokingas klausimas, – atsakė vyskupas, – pasodinote, tai ir sėdžiu!“ „Jei panorėtum, šiandien galėtum būti laisvas !“ „Įdomu, kokiu gi būdu? – klausė vyskupas, dėdamasis nesuprantąs reikalo. „Labai paprastas dalykas: dėk parašą, kad pranešinėsi apie kunigus ir parapijiečius!“ „Dabar labai nepatogu, – aiškino vyskupas, iš kalėjimo paleistąjį parapijiečiai labai įtars, kad jau užverbuotas …“ „Tai mes galime iš karto paleisti kelis asmenis, kurių skaičiuje bus ir neužverbuotų … Tada žmonės to nepastebės!“ Vyskupas pareiškė, kad iš to nieko nebus ir griežtai, kaip to reikalauja jo sąžinė, atsisakė pasirašyti.
Po beveik metus trukusių tardymų buvo sufabrikuota byla, pagal kurią jis kaltintas šnipinėjimu užsienio valstybių naudai. 1930 m. rugsėjo 13 d. OGPU kolegijos sprendimu vysk. T. Matulionis buvo nuteistas 10 metų lagerio ir išsiųstas atlikti bausmės į Solovkų salas (Soloveckije ostrova) vakarinėje Baltosios jūros dalyje. Garsusis Solovkų lageris, 1923 m. įkurtas buvusių stačiatikių vienuolynų komplekso pastatuose, tyrinėtojų laikomas sovietinės priverčiamojo darbo sistemos formavimosi pradžia. Čia kalinta ir dauguma tuo metu represuotų dvasininkų, kurie buvo apgyvendinti atskirame barake Anzero saloje.
Solovkuose, Anzero saloje
1930 metų rudenį vieną vakarą gausioje kunigų kalinių grupėje, kuri buvo apgyvendinta kadaise buvusioje žvejų pirkioje, paverstoje kalėjimu Anzero saloje, vienoje iš Solovecko salyno zonoje, pasklido žinia, kad netrukus atvyks naujas katalikų kunigų transportas. Pagaliau, 1930 m. gruodžio 8 d., per Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventę, atvyko lauktasis transportas, lydimas ginkluotų GPU vyrų. Daugelis negalėjo nuslėpti jaudulio, kai iš nepažįstamų kunigų būrio išniro gerai pažįstama liekna kanauninko Teofiliaus Matulionio figūra. Kai kurie jį pažinojo dar kaip klieriką, vėliau Švenčiausios Jėzaus Širdies šventovės kleboną Petrapilyje. „Ir koks buvo jo likimas! – atsiminimuose apie vysk. Teofilių rašė vysk. BB. Sloskans. – Naujasis vyskupas, užuot kopęs į vyskupišką sostą, turėjo vykti kalėjiman, vėliau – koncentracijos stovyklon į Solovkus prie Baltosios jūros. Ten jis tapo mano įpėdiniu ne vyskupiškame soste, o priverstinių darbų stovykloje.“ Niekas neklausinėjo kanauninko už ką jį čia atsiuntė, kuo kaltina, nes visi puikiai žinojo iš savo patirties, kad visiem kunigam be išimties taikomas 58 paragrafas, būtent, kontrrevoliucija arba šnipinėjimas. Tuo būdu buvo siekiama teikti kunigo veiklai politinio ir priešvalstybinio nusikaltimo pobūdį.
Vėliau atsiminimuose kun. dr. J. Stakauskui vysk. T. Matuliionis pasakojo, jog kaliniai Solovkų salose turėdavo atlikti skirtą užduotį, pvz. per dieną išgrįsti 50 metrų kelio, skirto arklių vežimams; prikirsti šakų, jas iškloti ir apiberti žemėmis, kurių miške tarp šakų sunku gauti; sunešti iš miško tam tikrą malkų kiekį. Darbas vyko klampiose vietose. Jų uždavinys – vilkti nukirstus rąstus ant klampaus kelio ir kloti ant dumblo. Kai viena eilė nuslūgdavo, turėdavo kloti antrą, trečią ir t.t. Kai jau būdavo įmanoma pervažiuoti, pildavo akmenis ir žvyrą. Nekartą silpnesnieji kaliniai įsmukdavo į gilų dumblą kartu su medžiais ir ten paskęsdavo, nes niekas negelbėdavo (budėdavo GPU prižiūrėtojai).
Solovkų salose mirė vyskupo Teofiliaus geras pažįstamas kun. Šukelis, artimas bičiulis o kun. Gronskis buvo paleistas iš kalėjimo „na golodnuju smert“ (mirti badu, nes ne kalinys negauna kalėjimo maisto, o visoje saloje jo nėra ; kitur neįmanoma nuvykti – aplink vanduo). „Visi, kurie anksčiau pažinojo kunigą T. Matulionį arba susipažino dabar kalėjime, tvirtino, kad jis buvo ypatingai kilnaus charakterio, gilaus pamaldumo, nepaprastai draugiško nuoširdumo ir kunigiško solidarumo, – atsiminimuose rašė kun. Vincas Dainys. – Iš karto, be jokių įžangų įsijungė jis į labai glaudžią brolių kunigų bendruomenę ir su ja visai sutapo kaip vienas pranašių jos narių. Tokiu jį darė ypač gilus dvasinis gyvenimas, kurį netrukus visi patyrė, taurumas ir amžius.“ Nors ir lageryje niekas nežinojo, kad Matulionis yra vyskupas, jis tapo neoficialiu šios bendruomenės, kunigų komunos, lyderiu. Tą komuną sudarė apie 60 asmenų, į ją buvo priimami ir rusų popai, ir padoresni pasauliečiai. neatsižvelgiant į tai, kas, kiek ir ką gavo. Turimo maisto ekonomu ir jo paskirstytoju buvo išrinktas kanauninkas Matulionis. „Reikėjo stebėtis skrupulingu jo sąžiningumu maisto skirstyme,– rašė kun. V. Dainys.- Jisai svėrė, matavo paskirus davinius, pridėdinėjo, atėminėjo, kad niekas nebūtų nuskriaustas ir kad kiekvienas gautų jam priklausančią dalį.“ Vysk. Teofiliaus pareiga buvo taipo gi pasirūpinti Mišių vynu ir ostijomis, jam padėjo kunigų grupės virėjas kun. Kazimieras Sivickis. Vyną gamino iš razinų, kurių rasdavo gaunamuose maisto siuntiniuose. Niekas iš siuntėjų nežinojo, kam reikalingos kunigams razinos, kurių ne vienas maldavo savo parapijiečius. Ostijas kepė specialioje keptuvėje, kurią slaptai padarė kalinys kalvis.“
Kun. Pržembelio apklausos metu sužinota, kad Matulionis dažnai dėl ligų vykdavo į centrinę Solovkų salą, vadinamąjį Kremlių, kur vaistinėje dirbo Maskvos vyskupo Pijaus Neve ekonomė Pankevič. Jos dėka vyskupas Teofilius parveždavo į Anzero salą razinų liturginiam vynui pasigaminti. Iš tarpukario spaudos straipsnių sužinome, kad liturgijai buvo nuspręsta paskirti kiekvienam kunigui tik po 8 lašus vyno…
Vyskupas Teofilius Solovkų kunigų bendruomenėje buvo atsakingas ne tik už ūkio reikalus, bet ir už dvasinius patarnavimus. Pranešime lagerio vadovybei kalinys Čiužbinovas pasakoja, jog katalikė Romanovska prašė jo suorganizuoti su Matulioniu susitikimą dėl išpažinties. Ji savo apklausoje vėliau patvirtino, jog Matulionis ją raginęs būti tvirta katalike. Diakonas Vasilijus savo knygoje, remdamasis to laiko liudininkų pasakojimais, atskleidžia kitą įdomų faktą, vykusį Solovkuose.
1931 m. T. Matulionis užjaučia naujai atvykusį į Anzero salą kalinį Tadą Chodyniaką. Vyskupas išklauso kalinio išpažinties ir prieš šv. Velykų šventes visiškai slaptai jam vienam suteikia Švč. Komuniją. Pasirodo, šis naujai atvykęs kalinys buvo užverbuotasis agentas, kurio užduotis buvo rinkti žinias apie kunigų gyvenimą ir informuoti lagerio vadovybę. 1932 m. liepos mėn. pranešime jis raštu išdėsto ataskaitą tyrėjui. Atsargumas reikalavo apie tokius sielovadinius patarnavimus net artimiausiems draugams nepasakoti. Taigi, šio įvykio nežinojo niekas, išskyrus jo dalyvius ir vėliau lagerio vadovybę.
Šv. Mišios buvo atnašaujamos palėpėje, kur gyveno tiktai barako kunigai, naktį 1-5 val. ryto. Vienas iš kunigų grupės budėjo žemai, kad galėtų perspėti celebruojantį, jei užeitų patikrinti kalinių sargybiniai. Paprastai atnašaudavo Šventąją Auką iš karto trys kunigai, kiekvienas savo apeigomis, dažnai, dėl vietos stokos, tik atsiklaupus. Dėl atsargumo ir dėl liturginių rūbų stokos buvo vartojama tiktai stula. „Vietoj altoriaus – paprasta dėžutė arba lagaminas, apdengtas švaria servetėle, – rašė kun. V. Dainys. – Mažas relikvinis kryželis atstojo portatilį. Degantis žvakigalis buvo visa šviesa. Išskyrus vieną tikrą kieliką su patena ir mišiolėlį, kitus reikmenis pasigamino čia patys kunigai. Kanauninkas kiekvienam išdalindavo po šlakelį vyno, kurio turėjo užtekti ilgesniam laikui, vartojant vienerioms Mišioms po 8-10 lašų. Tokiose tad primityviose sąlygose buvo turbūt pirmą kartą atnašaujama Švenčiausioji tolimuose šiaurės plotuose.“
Baimindamasi solidaraus dvasininkų veikimo netgi nelaisvėje, lagerio administracija 1932 m. nusprendė išardyti šią religinę komuną. Aktyviausi jos nariai, tarp jų ir vysk. T.Matulionis, buvo apkaltinti tuo, kad sudarė „antitarybinę grupuotę, kuri vykdė antitarybinę agitaciją, slapta vykdė teologines ir religines apeigas, palaikė nelegalius ryšius su laisve tam, kad galėtų į užsienį perduoti šnipinėjimo pobūdžio duomenis…“
