Laukiame dar vieno lietuvio paskelbimo palaimintuoju – Šventasis Sostas šiemet juo paskelbs arkivyskupą Teofilių Matulionį, kankinį, tarnavusį Dievui ir žmonėms visą gyvenimą.
Kilmė, vaikystė, jaunystė
Teofiliaus Matulionio gimtinė – gražusis Anykščių kraštas. Jis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškių vienkiemyje, Alantos valsčiuje pasiturinčių ūkininkų Jurgio ir Onos (Juočepytės) Matulionių šeimoje. Buvo antras vaikas. Gimdydama ketvirtą, Ona Matulionienė mirė. Prieš mirtį pasakė: „Pavedu visus tris savo berniukus Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai.“ Taip ketverių Teofilius liko našlaitis. Neilgai trukus Jurgis Matulionis vedė antrą kartą. Pamotė gimdė septynis kartus, tad namie augo gražus pulkelis vaikų. Ji posūniams buvo gera, kaip įmanydama stengėsi pakeisti motiną, tačiau Teofilius vis vien labai mėgo buvoti pas močiutę, labai mylėjusią mirusios dukters vaikus.
Matulioniai buvo ne tik nuoširdžiai tikintys, bet ir prakutę bei pasiturintys, tad vaikus stengėsi išmokslinti. Kadangi Teofilius mokytis
norėjo, tai tėvas ir pamotė stengėsi sudaryti tam visas sąlygas. Pirmiausia vaiką rašto mokė kaimo daraktorius, paskui Liepojos gimnazijos gimnazistas ir galiausiai cerkvės djačiokas (vienas iš žemesnių šventimų Stačiatikių Bažnyčioje). Kai tėvas nusprendė, kad „naminių“ mokslų pakanka, nuvežė berniuką į Daugpilio realinę gimnaziją. Tačiau paaiškėjo, jog vaikas I klasei „per senas“, o ir parengtas ne itin gerai. Teko samdyti repetitorių gimnazistą, kad parengtų II klasei. Po metų Teofilius tapo gimnazistu.
Sulaukęs 18-kos jis ryžtasi stoti į kunigų seminariją. 1891 m. vasarą valsčiaus ūkininkų sueiga atleidžia Teofilių nuo visuomeninių prievolių bei mokesčių ir pritaria jo stojimui į kunigų seminariją.
1892 m. Teofilius įstoja į katalikų dvasinę akademiją Sankt Peterburge. Baigęs I kursą pasiprašo atleidžiamas, nes pablogėja silpna jo sveikata ir… suabejoja pašaukimu. Vėl įstoja į gimnaziją ir sėkmingai ją baigia. Per trejus metus abejonės dėl pašaukimo išsisklaidė ir Teofilius grįžta į seminariją. Sąlygos ten prastos, tad sveikata vėl sušlubuoja. Nepaisant to, 1900 m. kovo 7 d., per Šv. Tomo Akviniečio dieną, seminarijos koplyčioje įvyksta jo primicijų Mišios.
Kunigystė
Tais pačiais metais kun. Teofilius paskiriamas Varaklianų parapijos vikaru dabartinėje Rezeknės–Agluonos (anuomet Mogiliavo) vyskupijoje Latvijoje. Jis gana greitai išmoksta latvių kalbą ir klauso išpažinčių, pamokslus sako latviškai. Žmonės pamilsta jauną kunigą, vyresnybė taip pat jį vertina. Tad netrukus paskiriamas laikinuoju Bikavos klebonu. Netoliese sudegė Strūžanų bažnyčia, taigi tenka aptarnauti ir šią parapiją. Kad nebūtų per mažai, pridedamos dar dvi koplyčios. Automobiliai tais laikais retenybė (ir didelė prabanga!), todėl kun. Teofilius kasdien sukaria po keliasdešimt kilometrų vežėčiomis. Po dvejų metų tampa tikruoju Bikavos klebonu. Švč. Jėzaus Širdies (sic! Mamos paskutiniai žodžiai!) bažnyčia akivaizdžiai per maža, skurdoka. Padedamas parapijiečių ūkininkų, klebonas ją perstato, pagražina. Vietos aukštuomenei jis nepatinka (kunigaikštienė Radvilienė pasako į akis), nes tai ne saloninis kunigas, partneris prie kortų stalelio. Vis dėlto Bikavoje jis išdirba devynerius metus. Žmonės jį myli, nors klebonas aršiai kovoja su girtuoklystėmis, naminės varymu, netikusiais šermenų papročiais. Pats gyvena asketiškai, turtų nekaupia. Ir staiga nutinka taip: kun. Teofilius pakrikštija visai leisgyvį stačiatikės ir kataliko kūdikį, o carinė valdžia tai daryti draudžia. Įvyksta teismas. Galiausiai priimamas kompromisinis sprendimas. Kun. Teofilių atleidžia iš Bikavos parapijos klebono pareigų, nubaudžia 50 rublių bauda ir bausme Petrapilio vienuolyne prie Šv. Kotrynos bažnyčios.
Petrapilyje
Uoliai talkindamas Šv. Kotrynos parapijos sielovadoje kunigas greit atkreipia vyresnybės dėmesį. Už Nevos vartų (Vyborgskaja storona) spiečiasi gausi lietuvių, lenkų ir latvių katalikų darbininkų bendruomenė. Ji pradėjusi statyti Švč. Jėzaus Širdies (sic!) titulo bažnyčią, bet sekasi prastai. Kun. Teofilius paskiriamas į šią parapiją. Vargais negalais jo pastangomis iškyla erdvi neogotikinė bažnyčia. Kad surinktų statyboms pinigų, sekmadieniais apdulkėjusia sutana (dirbo fizinį darbą lygiomis su parapijiečiais ir samdytais darbininkais) stovi prie vartų su kepure prieš šv. Mišias prašydamas aukoti bažnyčios statymui.
1922 m. sovietų valdžia užsimojo atimti bažnyčių nekilnojamąjį turtą ir pareikalavo atiduoti auksinius bei sidabrinius liturginius reikmenis. Sankt Peterburgo (tuomet Petrogrado) kunigai tam griežtai pasipriešino, todėl jiems buvo įsakyta atvykti į Maskvą. Išlydėtas minios parapijiečių kun. Teofilius 1923 m. kovo mėnesį išvažiavo. Kovo 21 d. įvyko teismas. „Nusikaltėliams“ inkriminavo kontrrevoliucinę veiklą. Jie nesigynė, kad katechizavo vaikus ir suaugusiuosius, o uždarius bažnyčias šv. Mišias aukojo privačiuose namuose ir butuose. Liturginius reikmenis atiduoti atsisakė. Teismas nusprendė arkivysk. Janą Ciepliaką ir mons. Konstantiną Budkiewiczių sušaudyti, o kunigus – įkalinti. Kun. Teofilių nuteisė trejiems metams. Tai vyko tuo metu, kai Vatikanas… maitino 120 tūkst. badaujančių rusų vaikų ir dar atsiuntė per 40 vagonų maisto produktų.
Lagerių epopėja
Butyrkų ypatingo režimo kalėjime, vėliau Sokolnikuose kun. Matulionis kalėjo per dvejus metus. Išleistas grįžo į Sankt Peterburgą, tuomet jau Leningradą, ganyti savo avelių. Nes kas gi pasirūpins parapijiečiais? Tačiau neilgai teišbuvo laisvas. Vis dėlto vyskupas Antonijus Maleckis suspėjo kun. Teofilių Matulionį labai slaptai, 1929 m. vasario 9-osios naktį, dalyvaujant tik dviem liudytojams kunigams, konsekruoti tituliniu Matregos vyskupu. Savo šūkiu jis pasirinko: „Per kryžių į žvaigždes“ (Per crucem ad astra). Tų pačių metų rudenį jį vėl suėmė ir uždarė į kamerą, kurioje kadaise kalėjo… Leninas. Šalia kontrrevoliucinės veiklos kaltino ir šnipinėjimu Lietuvai. Žinoma, bandė verbuoti. Po metų arešto, tardymų naktimis be teismo išsiuntė į itin baisų lagerį Solovkų salose Baltojoje jūroje. Siaubingieji „Solovki“ aprašyti ne tik istorikų, dokumentininkų, bet ir grožinėje literatūroje dėl žiaurumo ir klaikių sąlygų. Tai pelkėtos salos, kur atšiauri žiema trunka daugiau nei pusmetį. Kaliniai turėjo tiesti kelius. Iš jūros reikėjo traukti rąstus, vilkti juos ant pečių per raistą kelis kilometrus, kasti pelkynuose žemes. Kas baisisi Egipto vergų darbu, tam galima pasakyti, jog piramidžių statymas – tai atostogos, palyginus su kankinimu „na Solovkach“. Ten kalėjo per 30 kunigų. Juos prižiūrėjo ypač griežtai. Atimdavo siuntinius, dalį maisto pavogdavo, o kitą atiduodavo į „bendrą katilą“. Kažkiek razinų praslysdavo, nes prižiūrėtojai nežinojo, kas tai yra, ostijas iškepdavo savadarbėje keptuvėje. Šv. Mišias aukodavo naktį, užtiesę švarią staltiesėlę ant lagamino ar dėžės. Toks buvo altorius…
Visai paliegusį vysk. Matulionį atleido nuo kelių tiesimo, miško kirtimo darbų dalies ir skyrė, kaip ypač sąžiningą, skirstyti „bendro katilo“. Jo darbus tampyti medieną ir tiesti kelią pelkėse savanoriškai atlikdavo jaunesni ir stipresni kunigai. Tremtyje vysk. Matulionis visai sukrito. Vargu ar jis būtų likęs gyvas, nes šis siaubas truko nuo 1929 m. rudens iki 1933 m. pavasario.
Laimei, 1933 metais tarp Lietuvos ir Rusijos įvyko pasikeitimas politiniais kaliniais. 18 kalinių – 15 kunigų ir trys pasauliečiai – Maskvoje susitiko su Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu Rusijoje Jurgiu Baltrušaičiu ir per Latvijos sieną išvyko į Lietuvą.
Atokvėpis
Iškankintus kalinius prie sienos pasitiko Rygos vyskupas Jāzeps Rancāns. Jis Teofiliui Matulioniui ant galvos uždėjo pijusę, ir tik tada kunigai sužinojo, kad jis vyskupas. Beje, to nežinojo ir čekistai.
Sugrįžęs iš sovietinio pragaro, vysk. Matulionis pirmiausia nuvyko į Romą padėkoti Šventajam Tėvui Pijui XI. Pasakojama, kad kai jis atsiklaupė prieš popiežių palaiminimui, šis pakėlė jį, atsiklaupė pats ir pasakė: „Esi kankinys! Privalai pirmas mane palaiminti!“ Mėnesį pabuvęs Romoje, vyskupas grįžo, aplankė Daugpilio gimnaziją, kurioje mokėsi, Marijampolę, pasisvečiavo pas gausią giminę ir 1934 m., JAV lietuvių pakviestas, išplaukė į Niujorką. Valstijose lankė lietuvių kolonijas, Čikagoje pašventino paminklą Dariui ir Girėnui. Amerikoje viešėjo pusantrų metų.
Grįždamas namo, dviem savaitėms užsuko į Egiptą, mėnesį praleido Šventojoje Žemėje, o tada vėl nuvyko į Romą. Iš ten kelias į Lietuvą vedė per Čenstakavą, Varšuvą.
1936 m. apsigyveno seserų benediktinių vienuolyne Kaune ir pradėjo eiti Šv. Mikalojaus bažnyčios rektoriaus pareigas. Tuo pat metu talkino arkivyskupui Juozapui Jonui Skvireckui ir Kauno kurijai. 1938 m. įvedė nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją. Tai Lietuvoje buvo padaryta pirmą kartą. 1940 m. paskiriamas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu.
Prasidėjo karas, atnešęs Bažnyčiai sunkių suvaržymų. Laikas tapo itin nepalankus plėtoti ganytojiškąją veiklą.
Mirė Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta. 1943 m. į jo vietą paskiriamas Teofilius Matulionis. Pasitraukus vokiečiams ir sovietams okupavus Lietuvą, prasidėjo gerai vyskupui pažįstamas Bažnyčios persekiojimas. Jis mokė kunigus, nepaisant visko, nepaklusti okupantų spaudimui, būti tvirtus ir nepalenkiamus.
Antroji kalėjimų epopėja
1945 m. vyskupas iškviečiamas į Vilnių. Jis vyriausybės prašo leisti vaikus mokyti tikybos ne pamokų metu, aptarnauti sovietų kariuomenėn paimtus katalikus lietuvius, turėti bent vieną katalikišką leidinį ir ryšį su Vatikanu. LTSR liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas sutinka su sąlyga, jei vyskupas kreiptųsi į partizanus, kad jie sudėtų ginklus. Į tai Matulionis atsako, jog jis nesikišąs į politiką. Antrą kartą su tokiu pačiu reikalavimu dėl partizanų buvo iškviestas kitais metais. Po 10 mėnesių Kaišiadoryse vyskupas suimamas ir išvežamas į Vilnių. Beveik metus naktimis tardomas ir po sprendimo išgabenamas į Oršą. Iš čia po baisiose sąlygose praleisto bemaž pusmečio pervežamas į nuo caro laikų žiaurumu pagarsėjusį griežtojo režimo Vladimiro kalėjimą. Jame kankinamas visiška izoliacija. 1953 m. sunkiai suserga ir pusę metų guli ligoninėje. Aritmija, kiti sunkūs širdies veiklos sutrikimai pranašauja, jog neišgyvens. Bet Viešpaties valia buvo kitokia – vyskupas išgyveno ir net apsveiko. Tada 1954 m. pavasarį jį išveža į neįgaliųjų namus Mordovijoje. Čionykščiai gydytojai irgi kalba apie artėjančią mirtį, tačiau jis pasveiksta. Iš Mordovijos 1956 m. grįžta į Lietuvą. Grįžta lageriuose praleidęs 9,5 metų…
Tremtis Lietuvoje
Į Kaišiadoris grįžti vyskupui neleido. Prisiglaudė Birštone pas kun. Joną Jonį. Čia 1957 m. konsekravo vyskupu būsimą kardinolą Vincentą Sladkevičių. Tačiau gyvenimas Birštone truko vos pusantrų metų. Klebonijoje pradėta daryti kratas, vyskupą išregistravo. Jis bylinėjosi, rašė SSSR generaliniam prokurorui. Viskas baigėsi tuo, kad 1958 m. rudenį Matulionį jėga įsodino į automobilį ir išvežė į Šeduvą. „Dėl tvarkos“ kun. Jonį nuteisė ketveriems metams kalėti Mordovijoje.
Šeduvoje vyskupą apgyvendino trijų mažų kambarėlių butelyje, uždraudė eiti į bažnyčią. Tad šv. Mišias aukojo namuose.
1962 m. vasarį Šventasis Sostas jam suteikė arkivyskupo titulą. Deja, arkivyskupas jau beveik neišeidavo iš namų. Sveikata visai sumenkėjo. Čia jis taip pat buvo sekamas, daromos kratos, klausomasi pokalbių, stebimi lankytojai.
Rugpjūčio viduryje arkivyskupo sveikata ypač pablogėjo. Kai kurie šaltiniai mini gydytojus, galėjusius padaryti įtartiną vaistų injekciją. Rugpjūčio 19 dieną, sekmadienį, buvo visai silpnas. Šeimininkės paprašė… alaus! Toji slapta į alų įpylė ir konjako, bet jau niekas nebepadėjo. 1962 m. rugpjūčio 20 d., pirmadienį, gavęs sakramentus, iškeliavo pas Viešpatį. Buvo pradėjęs 90-uosius gyvenimo metus. Palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje šalia vysk. Juozapo Kuktos.
Arkivyskupo Teofilio Matulionio asmuo
Kalbant apie šią išskirtinę asmenybę, dera pabrėžti ypatingą jo tikėjimą ir nepaprastą pamaldumą, ypač Švč. Jėzaus Širdžiai. Tik neeilinis Dievo vaikas galėjo išgyventi protu sunkiai suvokiamą pačių baisiausių SSSR lagerių pragarą, kurio siaubų dėl straipsnio apimties čia neįmanu aprašyti. Ir tai nuo jaunystės silpnos sveikatos žmogus!
Teofilius Matulionis buvo kunigas visa siela ir kiekviena kūno ląstele. Jam rūpėjo Dievo karalystė mumyse ir žmonės, žmonės, žmonės. Niekada nekaupė turtų nei sau, nei giminėms. Gyveno asketiškai.
Išliko atlikusiųjų išpažintį pas kun. Teofilių prisiminimai. Jie vienbalsiai tvirtina, kad po, tiesa, ilgokos išpažinties nueidavo nuo klausyklos tarsi ant sparnų. Amžininkai ir dar gyvi jį pažinojusieji teigia vyskupą buvus itin inteligentišką, nepaprastai malonaus būdo. Įžvelgė kiekvieno žmogaus gėrio pradą, net savo kankintojų, tardytojų, seklių. Kaip buvo mylimas žmonių, liudija keli neeiliniai faktai. Baisiausiais teroro laikais, po revoliucijos, parapijiečiai rinko parašus (surinko tūkstančius) užtardami savo kunigą ir siuntė aukštiems sovietų dignitoriams į Maskvą. Nepabijojo! Nepabūgo jo užtarti ir rusų rašytojo Maksimo Gorkio žmona. Nepaisydami jiems grėsusio pavojaus, Petrapilio katalikai savo kleboną nesislapstydami ir verkdami lydėjo į kankynes.
Vikaras, klebonas, vyskupas Teofilius Matulionis visomis jėgomis kovojo su girtavimu, kalbėjo žmonėms apie pragaištingą alkoholio žalą. 1957-uosius paskelbė blaivybės metais.
Šis tikėjimo ir tiesos vyras niekada nenusižengė savo principams, nepalūžo, nenusilpo moraliai ir psichologiškai. Tai buvo tikras dvasios titanas.
