Brangieji, mieli Teofiliaus bičiuliai,
Sveikinu visus Kristaus Gimimo šventėje ir žengiant į Naujuosius Viešpaties Metus!
Ypatingą artumą jaučiu sergantiems ir artimųjų netekusiems. Gilią pagarbą ir dėkingumą reiškiu medikams ir slaugytojams. Meldžiuosi, prašydamas sveikatos ligoniams, tvirtumo ir paguodos – artimųjų liūdintiems, o mirusiems, – amžinojo džiaugsmo Dangiškojo Tėvo namuose. Malda į palaimintąjį Teofilių ir visa savo tarnyste esu su Jumis.
Dėkoju visiems Teofiliaus bičiuliams už maldos bendrystę ir kulto sklaidą. Labai vertinu Šv. Mišias ir adoraciją bei jų transliacijas per Marijos radiją sekmadienių vakarais, darbą, administruojant internetinę svetainę, „Gyvojo rožinio“ draugijos maldą, postuliatoriaus ir katedros kunigų tarnystę, atvykstančių brolių kunigų nuoširdų tikėjimą, chorų vadovų, choristų ir solistų Dievui teikiamą garbę. Nuoširdus ačiū visiems už pasišventimą ir tarnystę!
Kaip gerai žinome, Adventas visada turi dvejopą pobūdį: pasirengimą Kalėdų iškilmėms, kada pagarbiai minimas Dievo Sūnaus pirmasis atėjimas pas žmones, ir kartu priminimą, jog reikia laukti Kristaus antrojo atėjimo pasaulio pabaigoje. Drauge su tikėjimu nykstant Dievui iš žmogaus akiračio, nyksta ir antrasis Viešpaties atėjimas, ir Jėzaus gimimo prasmė bei turinys. Adventas neretai užpildomas skubėjimu ir dovanų pirkimu, o Kalėdos, geriausiu atveju, – tik jauki šeimos šventė.
Nuo ankstyviausių laikų Bažnyčios Kalėdų liturgijoje džiaugiantis ir teikiant šlovę gimusiam Dievo Sūnui primenama, kad Jis ateina išgelbėti žmogaus mirtimi ant kryžiaus.
Esame Dievui taip brangūs, kad net sunku ir įsivaizduoti. Jo Sūnus prisiima kūrinio prigimtį, ateina į žmonių tarpą, sutinka iš to paties žmogaus patirti panieką ir pažeminimą. Galiausiai miršta ant kryžiaus, kad Prisikėlimu padovanotų amžiną gyvenimą Dieve. Kokia baisi turėjo būti Jėzui kančios naktis, matant piktojo niekšybę, žmonių nuodėmes, Dievo atmetimą…
Vynmedžio ir šakelių palyginimu Jėzus labai aiškiai nurodė, kaip gyvybiškai svarbus žmogui ryšys su Dievu. Be Dievo malonės žmogus yra išstatytas didžiam pavojui. Yra tarsi praradęs imuninę sistemą, bet kokią apsaugą nuo piktosios dvasios puolimų ir gundymų. Popiežius Benediktas XVI trilogijoje „Jėzus iš Nazareto“ taip nusako gundymų esmę: „Visų gundymų šerdis – nustumti į šalį Dievą, greta, rodos, neatidėliotinų mūsų gyvenimo reikalų atrodantį antraeilį, jei ne apskritai nereikalingą ir kliudantį. Surikiuoti pasaulį savo išgalėmis, be Dievo, statydinti jį ant to, kas sava, tikra pripažinti tik politinę ir materialinę tikrovę, o Dievą palikti nuošalyje kaip iliuziją. <…> Gundytojas nuduoda rodąs tai, kas geriau – pagaliau atsisakyti iliuzijų ir veikliai kibti į pasaulio gerinimo darbą. Be to, jį lydi pretenzija į tikrąjį tikroviškumą: tikroviška tai, kas priešais akis – galia ir duona; tuo tarpu Dievo dalykai atrodo netikroviški, lyg antrinis pasaulis, kurio iš tiesų nė nereikia. <…> Dievą laikant antriniu dydžiu, kurį laikinai ar apskritai dėl svarbesnių dalykų galima palikti nuošalyje, žlunga kaip tik anie tariamai svarbesni dalykai“ (Benediktas XVI, Jėzus iš Nazareto, II d. p. 42, 43, 46).
Šitaip suviliotas ir patikėjęs savo „dievyste“, žmogus imdavosi ir imasi pasaulio pagerinimo ir perkūrimo darbo. „Šviesos nešėjas“ gerai žino, kad tokią veiklą lydės karai, smurtas ir prievarta, didžiausios neteisybės ir melas, nekaltų žmonių persekiojimas ir kančia, išnaudojimas ir skurdas, neapykanta ir neviltis.
Šioje perspektyvoje matome ir palaimintojo Teofiliaus gyvenimą ir kankinystę. Jo kaltė buvo susižavėjimas Jėzumi, apsisprendimas už Jėzų. Tai pasiekti buvo įmanoma visiškai pasitikint Dievu, Jėzaus pavyzdžiu. Jėzaus ryšį ir pasitikėjimą Dangiškuoju Tėvu toje pačioje knygoje popiežius Benediktas taip nusako: „Jis nužengė į mirties prarają, į apleistumo naktį, beginklių paliktumą likimo valiai. Tokį šuolį Jis išdrįso atlikti kaip Dievo diktuojamą meilės veiksmą žmonių labui. Todėl Jis ir žinojo, jog taip nušokęs galiausiai nukris į gerąsias Tėvo rankas. <…> Kas vykdo Dievo valią, tas žino, kad visuose baisumuose, kuriuos patirs, jis galiausiai nepraras Dievo globos“ (ten pat, p. 50).
Gundytojo siūlomas galybe spindintis pasaulis yra tik doxa, – išsisklaidanti regimybė. Kiek kartų žmonijos istorijoje tai yra nutikę!?
Švęsdami Kalėdas klausiame, ką iš esmės gimdamas Jėzus atnešė į pasaulį, ką dovanoja mums? Galima atsakyti vienu žodžiu. Atnešė Dievą. O su Dievu ir Dieve, – tiesą apie mūsų Kur link ir Iš kur, tikėjimą, viltį ir meilę.
Ne tik mūsų laikais, bet visada atrodo, jog Dievo reikalas yra labai silpnas, tarsi ant kryžiaus merdintis Jėzus. Tačiau vis iš naujo, ypač sukrėtimų metu, Jis pasirodo kaip tikrai tvarus ir gelbstintis.
Šiuo sunkiu išbandymų metu yra gera proga susižavėti Jėzumi. Mums visiems labiausiai reikia Jėzaus, Jo gydančios meilės, akis atveriančio tikėjimo, nuolatinio atsivertimo. „Kai meldžiuosi, – nieko nebijau“ – sakydavo Teofilius. Betliejuje gimusį Jėzų reikia geriau pažinti, Juo vėl susižavėti. Šalia Šventojo Rašto, daug kam tai padaryti padėjo ir popiežiaus Benedikto XVI trilogija „Jėzus iš Nazareto“.
Kalėdų šventėje Jus laimindamas, labiausiai ir linkiu susižavėti Jėzumi!
Su dėkingumu ir pagarba
† Jonas Ivanauskas
Kaišiadorių vyskupas
Kalėdos, 2020 m.
